Žmonės, nebijantys šalčio
Vytautas Visockas
|
Undinės nepabūgo ledinio ežero vandens
|
Vilniečiai važiavo, ėjo, šliuožė prie ežerėlio, kur turėjo pasirodyti ruoniai. Jiems būtinas vanduo, o jį šią žiemą pasiekti ne taip paprasta. Vyrai ir pjovė, ir kirto eketę. Kai ėmė sunktis ir kilti vanduo, netrukus paaiškėjo, kad ežero dugnas čia pat. Nori nenori teko eiti gilyn į ežerą, vėl kasti sniegą, pjauti, kirsti, kapoti ledą, kuris šią žiemą ypač storas. Kol vyrai prakaitavo, Pilaitės gyventoja Genutė rūpinosi, kad susirinkusieji nesušaltų, nestovėtų vietoje, nebūtų tik žiūrovai. Ji ragino mankštintis, organizavo bėgimą aplink kalvelę. Juk, kaip sakė Pilaitės seniūnas, Vilniuje vasaris sveikatingumo mėnuo. Reikia nesnausti, judėti, gyventi sveikai.
Degė laužas. Iš palapinės kamino rūko dūmai. Ten, kaip netrukus paaiškėjo, ir spietėsi ruoniai ir undinės. Neskaičiavau, bet pastarųjų buvo ne mažiau negu pirmųjų. Žiūrovai apspito eketę. Buvo įdomu iš arti matyti ledinio vandens nebijančius žmones.
Autoriaus nuotrauka
© 2010 XXI amžius
|