|
Karališkasis atgailos kelias
Žiniasklaidos priemonėmis mus pasiekė mons. S. Oderio iki šiol nepublikuota informacija apie popiežių Joną Paulių II, kuris ne tik savo pasninką kaip širdies auką skirdavo už visos Bažnyčios narius (ypač už dvasininkus), bet ir naudojo neįprastus apsimarinimo būdus savęs plakimą ir gulėjimą kryžiumi. Kai kam dėl to galėjo į galvą ateiti tokia ar panaši mintis: Nejau Jonas Paulius II, toks neprilygstamas pasaulio šviesuolis ir nepaprastas dieviškosios meilės liudytojas, buvo ir didis atgailos mylėtojas? Taip, faktai tai liudija.
Pirmiausia pastebėtina, kad krikščioniška atgaila yra tiesiausio kelio į Dievą tiesimas. Kai žmogus ne tik gailisi, kad buvo suklydęs, tvirtai pasiryžta taisytis ir pagal galimybes priima Susitaikymo sakramento malones, kurios jam grąžina ramybės ir džiaugsmo polėkius, ir per dėkingumo maldą vienijasi su Eucharistiniu Kristumi, jis palaimintas, nes artumas tarp jo ir Viešpaties neišvengiamai mąžta, o meilė nenumaldomai auga.
Pats Dievo Sūnus Aukščiausiasis iki kryžiaus mirties apiplėšė save, tai yra pasiekė beribės atgailos bedugnę, kad per savo mirtį bei prisikėlimą galėtų ir mus vesti, tiesa, siauru, tačiau geriausiu atgailos taku Namo. Todėl pritaikydami šv. Izaoko Siro žodžius Jonui Pauliui II: Atgaila visuomet dera visiems nusidėjėliams ir teisiesiems, galime sakyti, kad šis teisusis pontifikas iš Viešpaties gerumo lobyno dėl to ir gavo minėtas ypatingas apsimarinimo malones, idant jas galėtų panaudoti paklydusiųjų bei žūstančiųjų, kurie atsidūrė nuodėmių pinklėse, gelbėjimui.
Kas per įvairių kentėjimų potyrius glaudžiau vienijasi su Kristaus kančia, anot Katekizmo, yra pašventinamas, kad duotų vaisių kentėdamas panašiai, kaip kentėjo mus atpirkdamas Gelbėtojas. Kentėjimas gimtosios nuodėmės palikimas įgyja naują prasmę: tampa dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe.
1813 metais vienuolė (17741824) Ana Katarina Emerik (2004 metais Bažnyčios paskelbta palaimintąja) sunkiai susirgo ir buvo visiškai prikaustyta prie patalo. Šią negalią, kuri ją lydėjo ligi pat mirties, pal. Ana Katarina paaukojo už skaistyklos sielas. Ji sakė: Aš visada prašiau Dievo sau ypatingos dovanos, kad kentėčiau už tuos, kurie dėl klaidų ar silpnumo yra blogame kelyje ir, jeigu įmanoma, daryčiau už juos atsiteisimą.
Vertinant krikščioniškai, visų šeimų tėvai turėtų savęs klausinėti: O kas kitas, jei ne aš, turėčiau kasdien sąmoningai prisiimti gyvenimo sunkumus bei išbandymus, išdrįsti ir papasninkauti, ir visa tai aukoti už savo mylimųjų (labiausiai už klystančių namiškių) vidinį pasikeitimą. Kai kas galbūt paprieštarautų esą savęs plakimo atgaila yra kažkokia atgyvena. Tačiau ar raginame ją dabar naudoti? Būkime vieni kitiems truputį tolerantiškesni ir pasistenkime suprasti, kad jei pats Jėzus Kristus savanoriškai prisiėmė nuožmius rimbo kirčius ir juos aukojo už savo priešų atsivertimą, tai išskirtiniais atvejais, kai Dievas savo išrinktiesiems duoda didesnių atgailos malonių, jie nuoširdžiai atsiliepia į Šventosios Dvasios įkvėpimus ir, tapatindamiesi su savo Mokytoju, geria iš tos kančios taurės, kuri kitiems neišsyk suvokiama, todėl kažkiek ir nepriimtina.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti: Tegul ir toliau visi pasaulio atgailautojai aukoja savo įvairius apsimarinimo būdus už nusidėjėlių atsivertimą, kad tik jie, nors dabar dar purkštauja (nesuprasdami Kristaus aukos tiesos) prieš atgailos praktikas, pagaliau patektų į Dievo Tėvo namus, kuriuose arčiausiai prie Visagalio Viešpaties esančiųjų išvys (jų nemažai nuostabai!) didžiuosius žmonijos atgailautojus šventuosius. Neabejotina, tarp jų bus ir Karolis Vojtyla.
Paradoksalu, bet teisinga: Kai prarandate savo gyvenimą, jūs jį atrandate.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|