| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Bendruomenėse Ar dėl Veliuonos kryžiuojasi tik žodžių ietys?.. Genovaitė Baliukonytė
Sausio pradžioje XXI amžiuje išspausdinus straipsnį Ar garsins Veliuoną mirusiųjų deivė pasipylė kaltinimai katalikams, esą norintiems uzurpuoti Veliuoną. Be mūsų laikraštyje išspausdinto Jono Trinkūno straipsnio, kuriame šis teigė, kad mirusiųjų globėja Motina Veliona labiausiai tinkama įamžinti, ginti vėlių deivės statulą ėmėsi ir Etninės kultūros globos tarybos ekspertas Jonas Vaiškūnas, portale Delfi paskelbęs straipsnį Veliuoną vėl puola kryžiuočiai ir pareiškęs savo verdiktą, atmieštą neva didele patriotizmo doze. Etnologų nuomonės skirtingos Argumentų už ir prieš mūšiui pasitelkiami mokslininkų, tyrinėjusių etnologiją, argumentai. Etninės kultūros globos tarybos ekspertas J. Vaiškūnas rašo: Kovotojai su stabais savo naudai bando pasitelkti ir baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojų teiginius. Remiamasi mokslininkų nuomonėmis, esą Jono Lasickio XVI a. veikale paminėta deivė Veliuona greičiausiai tėra tik kalbinis nesusipratimas, kuomet lietuviškai nemokėjusio J. Lasickio informatoriaus apeigų metu išgirstas kreipimasis į protėvių vėles buvo palaikytas dievybės vardu. Cituojami etninės kultūros eksperto Liberto Klimkos žodžiai, esą autoritetingi baltų mitologijos tyrėjai Algirdas Julius Greimas, Gintaras Beresnevičius, Vladimiras Toporovas ir kiti vieningai teigė, kad J. Lasickio paminėta deivė Vielona tėra lingvistinis nesusipratimas, interpretacijos klaida. Tikrai, tokios nuomonės laikėsi A. J. Greimas, Norbertas Vėlius bei G. Beresnevičius, bet jie ir nesiėmė giliau tyrinėti šios temos. Tačiau pasaulinio garso rusų semiotikas, religijotyrininkas ir baltistas, akademikas V. N. Toporovas, lyginamuoju metodu tirdamas įvairių tradicijų duomenis, priėjo prie išvados, jog praeityje galėjo egzistuoti deivė Vela ir tuo pačiu vardu vadinta mirusiųjų karalystė. Pasak V. N. Toporovo, Velos, kaip vėlių motinos vaizdinį, iki mūsų dienų išsaugojo archaiškos latvių bei makedonų mitologinės dainos, įvardinančios ją atitinkamai kaip Velu māte (t. y. Vėlių motė) ir tiesiogiai kaip Vela. Tuo būdu ir lietuvių Vieloną arba Veliuoną V. N. Toporovas laikė galimu deivės Vela vardo vediniu. Taigi, tvirtinti, kad visi mokslininkai vienu balsu neigia deivės Veliuonos autentiškumą, negalima. Visgi mes, lietuviai, labiau linkę pasitikėti savo tautiečio etnologo prof. dr. Liberto Klimkos nuomone, kuris laiške veliuoniškiams rašo: Tikrai nesmagu, kad Veliuonos bendruomenė yra susipriešinusi. Manau, visų noras yra vienas ir tas pats: gyventi gražioje, išpuoselėtoje, patrauklioje gyvenvietėje. Ir joks autoritetas iš pašalies vietinių problemų neišspręs tik Jūs patys... Pabandykime pažvelgti į reikalą visai kitu kampu. <...> Dievaitės Velionos autentiškumo mitologijos tyrinėtojai nepatvirtina. Mirties dievaitė senojoje religijoje buvo Giltinė, mirusiųjų pasaulio valdovas Velinas. Dievams apskritai paminklai nestatomi jiems statomos šventyklos. <...> Mitologinės būtybės autentiškumas ir kažkokia skulptūra yra visai skirtingi dalykai. Ar negalėtų šis paminklas skulptūra būti ne hipotetinei dievaitei Velionai, bet kritusiems kovose su kryžiuočiais Veliuonos ir Lietuvos gynėjams? Gal toks kompromisinis sprendimas būtų geriausia išeitis? Labai svarbu skulptūros meninis lygis, nes Veliuona yra išskirtinis miestelis Lietuvoje. Ir parinkti tinkamą vietą. Štai čia reikėtų visų bendros nuomonės... O dievaitės Velionos vardą siūlyčiau užmiršti, nes jis sukelia tik ginčus ir nesusipratimus. Etnologijos habil. dr. prof. Irena Regina Merkienė laiške Veliuonos seniūnui teigia, kad idėja pastatyti deivei Velionai skulptūrą sukėlė žmonių galvose didžiulę sumaištį ir tarpusavio nesantaiką bendruomenėje, besaikius religinių jausmų įžeidinėjimus. Esu iš šio krašto, todėl negaliu likti visai abejinga tam, kas čia vyksta. Ieškau išeities, kaip sutaikinti sukiršintą bendruomenę.<...> Kalbama, kad skulptūra jau baigta ir beliko ją sumontuoti. Būtų labai gaila, jei šis kūrinys liktų gulėti dirbtuvėse arba veliuoniečiams ilgam išliktų religinės nesantaikos obuoliu. Siūlau išeitį: skulptūrai suteikti platesnę simbolinę prasmę paskirti Junigedos žemės ir Veliuonos miesto atminimo įamžinimui. Tai būtų paminklas, kuriame viskas labai gražiai įprasminta. Junigedos žemė, vėliau ir Veliuonos valsčius, driekėsi per abi miškingas Nemuno puses. Upė per šimtmečius jas jungė, buvo svarbus prekybos ir kultūrinių ryšių kelias per visą Lietuvą iki pat Baltijos jūros. Pro Veliuoną plaukė ne tiek priešo kariuomenė, kiek krašto gynėjai, pirkliai su prekių prikrautomis vytinėmis. Iš baltarusių žemių ir Dzūkijos sielininkai plukdė mišką, o Baltijos pajūrio ir Kuršių marių pakrančių gyventojai atžėgliuodavo laivus su stintomis. Juk buvo ne tik karai, bet ir taikos metai. Veliuonoje 1423 m. gegužės 918 dienomis buvo patvirtinta Melno taika iki pat XX amžiaus apibrėžusi vakarines Lietuvos sienas. Argi ši skulptūra nėra verta įamžinti Junigedos ir Veliuonos gyventojų iškovotos tėvynės laisvės ir jų tarpusavio vienybės atminimą? Juk Junigedos žemės centras Veliuona lig šiol plaukia amžių tėkme, kaip laivas, nešinas laisvės dvasia! Žinau, kad pirminis sumanymas buvo kitoks, bet meno kūrinį kiekvienas suvokia savaip. Mintį gali tinkama linkme nukreipti užrašai. Ant vienos kolonos būtų galima užrašyti Junigedos žemė 1245 metai. Ant antrosios Veliuona 13152010 metai. Žemyn vedančius (aukštyn kylančius!) laiptus galima įprasminti chronologiškai sudėliotomis svarbiausiomis Lietuvos ir Veliuonos istorijos datomis: Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo, krikščionybės įvedimo, Melno taikos patvirtinimo, magdeburginių teisių Veliuonai suteikimo, Lietuvos nepriklausomybės ir atkurtos Lietuvos Respublikos paskelbimo. Tai būtų lyg ėjimas istorijos keliu į ateitį. Kurias datas dėti, dar būtų galima pagalvoti. Suprantama, skulptūra yra dailininko Eriko Daugulio kūrinys ir jam spręsti, kur, kas ir kaip turėtų būti pažymėta. Mano nuomone, visas religiniais nesutarimais pagrįstas ginčas būtų baigtas, jei skulptūroje būtų pabrėžtas iš kartos į kartą veliuoniečių perduotas siekis saugoti savo žemę ir valstybę. Taip ji būtų susieta su Lietuvos tūkstantmečiu, istorijos vyksmu, visų Junigedos ir Veliuonos gyventojų per amžius nusidriekusiais ryšiais, patvirtinančiais: čia mūsų tėvų ir protėvių apginta žemė, čia mūsų visų namai ir būsimųjų kartų šaknys. Dailininkas E. Daugulis šiam sumanymui iš esmės neprieštarauja. Globalistai keičia Veliuonos tradicijas J. Vaiškūnas taip pat rašo: Veliuonos skulptūros statybos entuziastai danas verslininkas Džonas bei tekstilininkė Izabelė Nilsonai sako, kad šiam sumanymui jau yra paaukota 8 tūkstančiai litų, ir stebisi, kad apie 10 žmonių, turinčių gerų ryšių tinkamose vietose, taip aršiai bando kurstyti visuomenės religinius jausmus, siekdami visaip sumenkinti sumanymą, kad sunku nuspėti, kokių naujų rūpesčių jie dar gali prikurti. Nemažai gražių iniciatyvų Veliuonoje parėmusio D. Nilsono nuomone, tokia Lietuvos valstybės istorijai svarbi vieta kaip Veliuona jau seniai turėjo būti deramai pagerbta. Juk būtent čia visą šimtmetį buvo svarbiausias Lietuvos gynybos forpostas prieš užkariautojus kryžiuočius. Šiandien, pasak autoriaus, už visas kryžiuočių padarytas bėdas ir skriaudas yra atsakingi krikščionys, o ypač krikščionys katalikai. Tad jų šventes reikia labiausiai sumenkinti, o Veliuonai senas grąžinti, pagal užrašą ant piliakalnio, iškalto ne mūsų proprobočių, o sentimentaliai nusiteikusių praėjusio amžiaus tautiečių: Grąžink, ką privalai. Pažiūrėkime, o ką gi iš senovės veliuoniečiams grąžina jų šviesos simbolį mokyklą ir piliakalnį prichvatizavusi Nilsonų šeimynėlė? Pasak veliuoniškių, pastatas, kurį Veliuonoje įsigijo čia atsikėlę Nilsonai, buvo statytas dar prieškario nepriklausomybės laikais kaip mokyklos pastatas. Kaip prisimena veliuoniečiai, šiame pastate vidurinius mokslus įgijo daug Veliuonos ir aplinkinių kaimų mokinių laidų. Kai pastatė naują vidurinę mokyklą, pastatas buvo apleistas. Seniūnas nedėjo jokių pastangų, kad pastate įsikurtų kultūros centras. Pastatas priklausė Švietimo ministerijai, bet jį buvo galima perimti. Kai prasidėjo vadinamieji prichvatizavimo laikai, šį pastatą įsigijo Kauno berniukai. Vėliau jį perpirko Džonas Nilsonas (John Nillson), tikriausiai Izabellos Antinienės-Nilson vardu, o žemę, kuri yra Veliuonos piliakalnio priešpilis, po didelių vargų gavo pagal panaudos sutartį 99-eriems metams. Tada, prieš 10 metų, irgi buvo supriešinta Veliuonos miestelio visuomenė. Tikriausiai dabar dauguma veliuoniečių gailisi nekovoję iki pergalės. Veliuonos kultūros centras griūva, o pinigų rekonstrukcijai nėra. Prieš šios žemės išnuomavimą Nilsonams nusistatęs buvo ir Kultūros paveldo departamentas. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė yra teigusi, kad Nilsonas nevykdo visų paveldo reikalavimų, taikomų piliakalnių teritorijoms. Nilsonas apsitvėrė piliakalnį aklina tvora, panaikino apžvalgos taką, atsiveriantį į Nemuną pietinėje piliakalnio pusėje, ir taką, einantį į kitą piliakalnį Ramybės kalną. Tame aptvertame piliakalnyje laksto palaidi šunys. Vasaros metu Nilsonas šunis veda pasivaikščioti į Ramybės piliakalnį, žmonės nusiskundžia, kad baugu eiti pasivaikščioti. Seniūnija įrengė naują taką šiaurine priešpilio puse, tačiau laiptai labai statūs, senam ar vaikui neįveikiami. Įrengta ir įvaža į piliakalnį, kuri neatitinka architektūrinių reikalavimų, yra per stati (nei senas, nei neįgalus, nei motina su vaiko vežimėliu į piliakalnį nepateks). Daug Veliuoniškių absolventų nori aplankyti savo mokyklą, bet ji privatus pastatas, turi prašyti leidimo ten įeiti. Kai dalis veliuoniškių priešinosi šiai savivalei, buvo apšaukti patriotais, niekinami, šmeižiami. Taip atsitiko Pranui Vasiliauskui, Kazimierui Cibulskiui, Juozui Batūrai ir kitiems. Kad nuramintų bendruomenę, Nilsonai ėmėsi geradarių vaidmens. A. Bardausko bare veliuoniškius gundydavo alumi, įkyriai vaišindavo. Pradėjo savo draugų Danijoje pagalba organizuoti skudurėlių labdaras, kurias dalydavo Izabela Antinienė-Nilson. Ji net sukūrė Šeimų laisvalaikio klubą, kuris sujungė 46 šeimas, o per jas dalindavo labdarą, subūrė keletą žmonių, kurie kartais laisvalaikiu siuvinėja, piešia, lipdo. Visaip rėmė pono Jono Jurevičiaus žemės ūkio technikos remonto įmonę, kuri veža iš Danijos seną techniką, ją remontuoja ir parduoda Lietuvoje, padėjo suremontuoti Tamošių kaimo mokyklą (dir. Klangauskas). Tai geri darbai. Sukurtos darbo vietos, žmonės patenkinti. Taip atvykėliai subūrė aplink save palankių, juos palaikančių žmonių grupelę, pajungė savo interesams seniūną. Kai po piliakalnio prichvatizavimo triukšmų pagaliau Nilsonas įgijo teises į piliakalnio žemę, pradėjo rengti Kiaulės šventes (!). Tai buvo Nilsonų padėka veliuoniškiams. Prieš keletą metų, kai kiaulę kepdavo Veliuonos centre, sustatydavo gatvėje stalus, o prie jų biednesni veliuoniškiai stodavo į eilę su plastmasinėm vienkartinėm lėkštelėm kaip išmaldos. I. Nilsonienė su pagalbininkėmis antisanitarinėmis sąlygomis dalindavo keptų kiaulės riebalų porcijas, vėliau už tokį kepsnį pradėjo imti ir mokestį. Iš tiesų mūsų proproseneliai turėjo tradiciją du kartus per metus per pavasario ir rudens lygiadienius o vėliau per Vėlines rengti vaišes be alkoholio mirusiems paminėti, kurių metu buvo vaišinami ir žyniai bei mirusiuosius apraudoti turėję elgetos. Garsi etnologė Pranė Dundulienė knygoje Lietuvos etnologija skyriuje Mirusiųjų paminėjimo apeigos užsimena apie baltų vaišes vėlėms bei apie latvių mitologinę Vėlių motę. Ji teigia, kad germanų pavergti lijoniečiai (latviai) atsisveikindavo su vėlėmis, sakydami: Eik, vargše, iš tos vietos į geresnį pasaulį, kur ne vokiečiams, o jie tau tarnaus. Turi ginklų, valgių ir viską kelionėn... Tačiau ji neužsimena, kad tokiais žodžiais vėles palydėdavo ir lietuviai. Taigi perkėlę latviškas tradicijas į Lietuvos žemę ir palinksminę jas alkoholiu bei popsiniais dainininkais, atvykėliai savaip modernizuoja ir lietuvių pagoniškas šventes. Per jas alus ir alkoholis liejasi laisvai. Dažniausiai Kiaulės šventės organizuojamos prieš Šv. Petro ir Povilo atlaidus ar kitas katalikiškas šventes. Gertynės vyksta šeštadienį, o atlaidai bažnyčioje sekmadienį. Pasitaikė atvejų, kad po tokių Kiaulių švenčių Veliuonos vyrai taip prisigerdavo, kad nebūdavo kam per atlaidus procesijoje vėliavų nešti. Klebonas pradėjo piktintis žmonių girdymu, todėl tapo seniūno bei Nilsonų priešu ir, suklastojus žmonių parašus buvo apšmeižtas vyskupui. Klebonui taip pat buvo trukdoma atgauti prieškariu priklausiusį klebonijos pastatą, kuriame dabar įrengta parapijos salė, įsikūrusios katalikiškos organizacijos. Niekam nėra paslaptis, kad naujiesiems ponams labai parūpo ir šis pastatas. Taigi ponai Nilsonai taip susirūpino veliuoniškių kultūra ir praeities žygdarbiais, kad gaivindami jų tautiškumą visus suskubo paršeliais paversti, o nugirdytus su muzika ir į kapinaites greičiau nulydėti. O kad sąžinės negraužtų, mirusiųjų deivę pastatyti ir jos globai veliuoniškius pavesti. Taigi, nors daug metų Veliuoną kryžiuočiai teriojo, bet veliuoniškiai atlaikė, net ir katalikais, pasak neaiškios pagonybės puoselėtojų, paversti. Bet ar leisime, kad naujai kuriama mirties deivės garbintojų tradicija kiaulės šventėmis šį juodą darbelį greičiau padarytų?... Kas po deivės uždanga?.. Gal skulptūros iniciatoriai ne veltui šitaip ietis dėl niekų laužo? Sunku patikėti, kad iš pinigų kultūrai galima ką nors nuglemžti. Mat Jurbarko rajono savivaldybės administracija neinicijuoja ir neremia Veliuonoje paminklo idėjos įgyvendinimo, nes neturi finansinių galimybių, ir mano, jog idėja turi būti išsamiai aptarta su bendruomene, įsiklausant į kiekvieno bendruomenės nario argumentus. 2011 metais Veliuona minės Junigedos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo 720-metį ir savivaldos 510 metų sukaktį. Istorinėms datoms atminti tiktų Veliuonai skirtas ženklas ar skulptūra. 2010 metai turėtų tapti pasirengimo 2011-iesiems metams laikotarpiu. Gal šiai progai galima tikėtis ir gerų pinigėlių?.. Kadangi kiekvieno tokio franko kruko nageliai vis į save riečiasi, tai iš paminklo statybai pinigėlių galima gauti ne tik iš biudžeto, bet ir iš įvairių projektų maitintojos Europos Sąjungos ir dar iš patriotiškai nusiteikusių rėmėjų (juk visada nuo įvairių projektų menininkams tik trupiniai belieka, o didžioji dalis organizatoriams nubyra), be to, reikia skubėti, nes kas žino, kas per metelius pasikeis, kas prie valdžios prieis. Todėl Veliuonos seniūnas, gavęs prašymą paaiškinti, kas bus statoma, suorganizavo susirinkimą. Mes, devyni veliuoniškiai, raštu paprašėme savivaldybės paaiškinti, kodėl deivės skulptūros statybą organizuoja seniūnas, jei savivaldybė neremia šio projekto, kodėl seniūnas šiemet iš biudžeto žada šią statybą finansuoti 10 tūkst. Lt? Kodėl ši skulptūra įkyriai vadinama nebūtos deivės vardu? Vietoj atsakymo seniūnas suorganizavo deivės skulptūros gelbėjimo mitingą, kuriame dominavo svarbiausias seniūnui ir jo rėmėjų būreliui motyvas: Gelbėkit, mane verčia, teigia veliuoniškiai, prieštaraujantys mirties deivės įamžinimui. Juokingiausia, kad net plakatas su tokiu užrašu Tamošių kaime buvo pakabintas, o prieš mitingą penkios seniūno aktyvistės ėjo per žmones ir ragino protestuoti prieš seniūno atleidimą, nors jo niekas versti nesiruošė. Atėję į susirinkimą oponentai buvo atvirai šmeižiami, įžeidinėjami, jiems buvo grasinama. Pasak seniūno rėmėjų, turintys kitokią nuomonę neturi teisės gyventi miestelyje. Pagal J. Vaiškūną, vadinamieji kryžiuočiai tylėjo lyg žemė, nes žinojo, kad vis tiek nebus leista pasisakyti. Taigi, taip ir liko neišklausyta kita nuomonė, ir dar labiau sukiršinta bendruomenė, pasėtas pyktis, neapykanta, platinami atviri šmeižtai. Dalis veliuoniškių ir šiandien bijo seniūno kurstomų aktyvistų. Žmonės net žurnalistams vengia savo nuomonę pasakyti bijo susidorojimo. Todėl ne juokais reikėtų susimąstyti: kur čia šuo pakastas? Gal vertėtų atidžiau pasidomėti Europos Sąjungos skiriamais pinigais Veliuonos miesteliui. Ir koks projektas bus remiamas. Jurbarko rajono savivaldybės administracija pradeda įgyvendinti projektą Veliuonos miestelio kompleksinis sutvarkymas pagal 2007-2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programą. Bendra projekto vertė 1,16 milijono litų. O kur dideli pinigai, ten ir dideli įvairių vietinių ir nevietinių maklerių interesai. Ar pavyks apie juos sužinoti? Vargu. Kas gali paneigti, kad miestelio seniūnas netapo neaiškių tikslų turinčios ir veliuoniškiams dar nežinomos grupuotės įkaitu? O taip garsiai dėl mirusiųjų deivės keliamas triukšmas tik tarp kitko. Peškitės, peškitės. Kuo daugiau triukšmo, tuo geriau. Taigi, kur dvi naivuolių grupės pešasi, laimi trečioji gudriausioji. Nors lieka daug neaiškumų, bet liaudies patarlė sako: pažiūrėsim, kai dugną dėsim. Bet visgi tikėkimės, kad Veliuona savo jubiliejų pasitiks tinkamu šiai vietovei paminklu ir tinkamu įrašu jame: Už Lietuvos laisvę kritusiems!
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |