| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Laisvės 20-mečio kelias turi būti tiesus
Minime Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Sovietinėje imperijoje besikalant demokratijos daigams ir stiprėjant iš Laisvės kovotojų perimtais Sąjūdžio iškeltais nepriklausomybės siekiais, 1990 metais išrinkta Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Šiandien turime ne tik džiaugtis atkurta nepriklausomybe, bet ir kovoti už jos stiprinimą ir laisvės siekių išlaikymą, kad neišklystume iš pasirinkto kelio. Iš to kelio, kuris dažnai nuveda mus į sunkiai prognozuojamus šunkelius, neleidžiančius eiti vienybės, šviesos ir tiesos bei susitelkimo keliu. Per 20 metų išaugo nauja karta, savo akimis nemačiusi nei okupuotos tėvynės, nei jos laisvės iškovojimo džiugesio. O tai buvo visą tautą vienijantys siekiai, kurių žavesį ne kiekvienai kartai tenka patirti. Mes galime ir turime didžiuotis, kad sunkiais 19901991 metais apgynėme ir sustiprinome savo nepriklausomybę, kad įgyvendinome mūsų Laisvės kovotojų partizaninio pasipriešinimo dalyvių pagrindinį siekį nusimesti okupacijos jungą, kad nors iš dalies įvykdėme pogrindžio judėjimo už minties, spaudos ir tautos laisvę dalyvių siekį gavome bent formalią spaudos ir pažiūrų laisvę, kad tapome tauta, galinčia laisvai pasirinkti savo kelią. Susivienijusi, nors ir pagal savo būdą lėtai mąstanti ir dar lėčiau veikianti, per okupacijas nukraujavusi tauta, atlaikė ir ekonominę blokadą, ir karinę agresiją prieš tariamai dar sovietinę respubliką, jau tvirtai pasukusią nepriklausomybės link. Tačiau kiti išbandymai tautai buvo sunkiau įveikiami. Suskilus nepriklausomybę paskelbusiai Aukščiausiajai Tarybai į du frontus nepriklausomybininkus ir neokomunistus nauji rinkimai atnešė pergalę pastariesiems, ir jie triumfuodami dalijosi valstybės turtą. Jie bandė sukurti tautos gelbėtojų ir net išvaduotojų iš okupacijos įvaizdį, nors pusę amžiaus tarnavo tik okupantams ir padėjo naikinti savuosius. Jie ir toliau, kaip ir per visą okupacijos laiką, mums perša didžiosios tautos draugystės šūkį. Tad per tuos 20 metų pavojai mūsų nepriklausomybei nesumažėjo. Pirmiausia tai grėsmingiausi kaimynai, kaip mes diplomatiškai vadiname Rusijos grėsmę. Jeigu, tarkime, Danijai, Belgijai ar kitai Europos valstybei Rusija niekada nekėlė grėsmės ir niekada jos nekels, Lietuvos geopolitinė padėtis yra visai kitokia per daugiau nei du šimtus metų Rusija į mūsų nepriklausomybę kėsinosi 160 metų. To pasekmes spaudos draudimą, represijas, kultūros naikinimą ir tikėjimo varžymą tauta išgyveno labai skausmingai. Tie pasikėsinimai į mūsų laisvę kainavo labai brangiai jų neįmanoma įvertinti jokiais pinigais (beje, ir jų Rusija neketina grąžinti). Tos grėsmės nebemato jaunoji karta ji nepatyrė okupacijos ir dažnai net negirdėjo apie ją. Tačiau grėsmės nenori matyti ir išlikusi didelė dalis buvusių kolaborantų, susibūrusių į okupantų sukurtos kompartijos paveldėtoją vadinamąją socialdemokratų partiją, pačių dešiniųjų partijų dėka įtrauktą į Lietuvos politinį gyvenimą. Iš tikrųjų Rusijos grėsmė ne tik nesumažėjo, bet ir įgavo naujas, klastingesnes formas. Tai ir jos įkurtos kompartijos šulų, dažniausiai bendradarbiavusių su okupacinio režimo aparatu (KGB), nesulaikomas veržimasis į valdžios viršūnes, tai ir ekonominis-finansinis pavergimas, tai ir apraizgymas naujais Rusijos agentais. Faktiškai visas privatizavimo procesas, vykdytas ankstesnių valdžių, buvo tautos sukurto turto perdavimas į komunistų ir kagėbistų bei su ja susijusios mafijos rankas. Visiškai pajuoktas ir išties sunaikintas liustracijos procesas, kai buvę KGB agentai nevaržomai užima net aukščiausius valstybės postus. Apmaudu, kad liustracijos įstatymai, kuriuos sukūrė patriotinių piliečių remiamos dešiniosios partijos, leido pasislėpti daugumai didžiausių tautos budelių. Jie nekliudomai įsitvirtino Seime, Vyriausybėje, ministerijose, finansų, energetikos, ekonomikos srityse, diplomatinėje tarnyboje, švietimo sistemoje, tautai didžiulį poveikį darančioje žiniasklaidoje ir su ja susijusiose sferose, kurios aktyviai reguliuoja, kuri spaudos grupė ar rūšis turi vyrauti valstybėje. Kai kurių politikų kukliausiais paskaičiavimais, Lietuvoje dirba apie 3000 Rusijos agentų. Tie slaptieji agentai ne grybus renka Dzūkijos miškuose ar poilsiauja Palangoje, bet įgyvendina strateginius Rusijos tikslus energetikos sektoriuje, susisiekimo sferoje, okupuoja smulkųjį verslą ir informacinę erdvę. Į Rusijos kuriamą regiono strategiją, kurioje svarbiausia yra elektra, dujos, nafta, t. y. vadinamieji pragmatiniai draugiški ekonominiai santykiai, per atvirai ar paslėptas prorusiškas partijas ir atskirus įtakingus politinius veikėjus vienas svarbiausių vaidmenų priskiriamas ir Lietuvai. Lietuvos energetikoje vis labiau įsitvirtinant Rusijos kompanijoms, mažėja Lietuvos galimybės užsitikrinti nacionalinį saugumą. Kartu Rusijos strategai vykdo savo tikslus pasinaudoti Lietuva (kaip ir kitomis posovietinėmis valstybėmis) kaip tiltu į Europos Sąjungą. Rengiamos mokslinės, praktinės, politologinės konferencijos, kuriose patariama, kaip turi elgtis Lietuvos valstybė. Kuriamos naujos partijos, skaldomos senos ir vėl kuriamos naujos, pristatančios nušlifuotas kosmopolitines programas, atmieštas tariamai patriotinėmis nuostatomis apie valstybės politikai reikšmingų uždavinių vykdymą su pseudoeuropietiškomis vizijomis. Tų partijų pristeigta tiek daug, kad paprastas žmogus nebeįstengia jų atskirti. Todėl į Seimą ir išrenkama marga publika, kurianti dar margesnes koalicijas, siekiančias savo interesų. Prieš 20 metų sukurta ideologinė priešprieša ne tik sumažėjo, bet ir paaštrėjo. Paaštrėjo didėjančio skurdo sąlygomis. Esame globojami NATO ir Europos Sąjungos, tačiau Lietuva muša visus skurdo Europos Sąjungoje rekordus, nors tą nutyli visos valdžios. Su tauta atliekami eksperimentai: ankstesnė valdžia dirbtinai sukūrė klestinčios ekonomikos įvaizdį augantys verslo pelnai, atlyginimai, biurokratų skaičius, pensijos, o atėjusi valdžia tapo nepajėgi vykdyti tokius įsipareigojimus. Esant didžiuliam išsikerojusiam biurokratijos sluoksniui, jam išlaikyti be jokio sąžinės graužimo tauta pasmerkiama amžinam skurdui: mažinamos pensijos, didinami mokesčiai. Didelė tautos dalis nuo pat pirmųjų nepriklausomybės metų, o ypač paskutiniais metais, pasirenka emigracijos kelią. Valdžia apie tai nutyli, nutyli ir tai, kad didelė emigrantų dalis palieka ir dėl šalį realiai tebevaldančių kolaborantų tautiečiai jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų įžvelgė, sąmoningai ar nesąmoningai, stiprėjančius atsigaunančio prokomunistinio bloko daigus. Ieškant išeičių ir valstybės politiniame gyvenime įsigalint vadinamajai buhalterių partijai, verslui užneriamas apynasris, jo veikimo galimybės prastėja, o dėl to nesulaikomai didėja nedarbas. Nepriklausomybės 20-metį sutinkame su per metus beveik tris kartus padidėjusiu bedarbių skaičiumi (bedarbių užregistruota 300 tūkst.). Taigi pasiekėme sunkmečio ir skurdo dugną Europos Sąjungoje ir tapome labiausiai atsilikusia valstybe. Deja, ir toliau kasamės gilyn į tą dugną, nukirpdami iš vargingojo ir vidutiniojo sluoksnio jo menkas pajamas vis brangstančiam išgyvenimui (beje, pragyvenimas brangsta ir dėl nevaržomo valdžios noro išpešti didesnį pelną turime didžiausius Europoje dujų ir naftos produktų akcizus). Kai pasaulis jau džiaugiasi išsivadavęs iš bankininkų sukeltos krizės padarinių, mes bloginame savo tautos padėtį, stumdami ją į naujas emigracijas ir gausindami bedarbių gretas. O kai visi duomenys rodo mums kylančias grėsmes, skelbiančias apie tragišką tautos mažėjimą per būsimus 40 metų (iki 2,7 mln. gyventojų), mes lyg užsikimšę ausis vėl keliame šūkius apie tautos skaičiaus padvigubinimą, apie Baltijos tigro ar Baltijos Airijos kelią. Saugant išsikerojusį valdininkų sluoksnį ir siekiant išlaikyti socialinės apsaugos sistemą, teks ilginti pensinį amžių, bet šis sprendimas vėl sukels sunkius padarinius. Per 20 metų beveik pusės milijono tautiečių, išvykusių ieškoti duonos kąsnio ar įkvėpti dar laisvesnio oro po platųjį pasaulį, netektis yra pati skaudžiausia. Dėl šios mūsų netekties gėda net prisipažinti ji viršija net okupacijos laikų netektis. Tik dabar tas vyksta tariamai savanoriškai, pagal laisvą darbo jėgos tekėjimo principą. Bet ar nuo to tautai yra saldžiau? Nematyti sunkių emigracijos pasekmių tai tolygu užmerkti akis ir vaizduoti, kad to nėra. Kalbėti, kad tai yra laisvas darbo jėgos tekėjimas, vadinasi, tyčiotis iš tautos. Juk emigruojama tik tada, kai savo krašte nebegalima išgyventi. Dėl emigracijos tauta mažėja ir fiziškai, ir dvasiškai. Svetimuose kraštuose neišvengiamai daugėja vadinamųjų mišrių santuokų jų skaičiaus augimas grėsmingesnis nei okupacijos metais, kai tapome mišria lietuvių tauta beveik kiekvienoje giminėje buvo sukurtos mišrios šeimos, daugiausia su rusakalbiais, o dabar tokios šeimos kuriamos su kitataučiais ar kitatikiais. Gerai, jei tokiose mišriose šeimose įsivyrauja lietuviška dvasia tai stiprina tautą. Bet kai pati tauta per masines informacijos priemones verčiama tapti kosmopolitine, be dvasios ir be principų, argi tada galima išlaikyti lietuvišką dvasią? Tauta silpsta dvasiškai. Ir viena svarbiausių priežasčių, kad sunkiai iškovotą, milžiniškų aukų pareikalavusią minties, spaudos laisvę panaudojome įvairiausių iškrypimų, lengvo gyvenimo, gyvenimo b(l)ūdo propagavimui. Geriausias nutautinimo pavyzdys tik kelias dienas per metus (tai būna sausio 13-ąją, vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, birželio 14-ąją) per vieną, retkarčiais per dvi televizijos stotis kelioms valandoms atgyjantis parodomasis patriotizmas tik tada girdime tautines dainas, prisiminimus apie mūsų kovą, tautos didvyrius, prisimename partizaninio ar pogrindžio judėjimų dalyvius, o vienoje ar kitoje mokykloje vienas kitas mokytojas, išsaugojęs patriotinius jausmus, suorganizuoja minėjimus. O visos kitos metų dienos praeina kosmopolitizmo dvasioje. Per 20 metų taip ir nesusikūrė ar nebuvo atkurtos patriotinės tautinės jaunimo organizacijos, prieškario nepriklausomybės metais gebėjusios tautai duoti ryškių heroizmo pavyzdžių, o jeigu ir atsikūrė, tai buvo numarintos. Naujai sukurtos ar atkurtos senosios politinės partijos tik naudojasi piliečių jausmais, rinkimuose norėdamos patraukti rinkėjų balsus link savęs, o paskiau pakreipia savo programas kaip nori. Tokių partijų vadai netgi nesidrovi kėsintis į lietuvių rašybą, pasiduoda antikonstituciniams tautinių mažumų reikalavimams. Blogai, kai tauta nusivilia savo valdžia. Tada, atrodo, kad ji nusivilia ir savo nepriklausomybe. Bet taip nėra. Didžioji tautos dalis pritarė ir pritars nepriklausomybės siekiui ir jos išlaikymui. Tačiau reikia suprasti tuos, kurie kovojo, žuvo ir kentėjo ne už tai, kad vietoj laisvės gautų laisvę palikti savo kraštą, nes čia nebeliko jam vietos, kad vietoj klestinčios ekonomikos patirtume, kaip valstybės turtą dalijasi klanai, kad vietoj lietuviškos spaudos laisvės būtume be perstojo veikiami kosmopolitinės antitautinės, prorusiškos žiniasklaidos, kad vietoj lietuviškų partijų kurtųsi suinteresuotų klanų priedėliai. Turime suprasti ir augančią naują kartą, nežinančią tautinės priespaudos, bet jaučiančią socialinę neteisybę, skaudžiausiai patiriančią bedarbystės naštą, patiriančią slogų valdžios atsiribojimą nuo tautos. Nesistebėkime, kai jaunimas, nerasdamas darbo, gyvendamas bedarbių tėvų šeimose, pakelia sniego gniūžtes, o po to ir akmenį prieš tautos išrinktuosius. Geriau teiskime save, kad nesugebame garantuoti geresnio gyvenimo, nei jis buvo okupuotame krašte. Tada ir nebebus Lietuvos vyskupų laiške, skirtame Padėkos už laisvę metams, minimo nusivylimo ir skaudaus neteisingumo jausmo sukelto pykčio, pasireiškiančio priešiškumu savo Nepriklausomai valstybei. Tada mes visi galėsime pasinaudoti laisve, užauginti ir skinti laisvės vaisius.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |