|
Didvyriams priklauso ateitis
Kun. Oskaras Petras Volskis
Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį norisi pasvarstyti, ar didvyriškumo ir heroizmo sąvokos šiais laikais dar yra suprantamos. Juolab kad ir Lietuvos Himne yra žodžiai: Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme!
Senojo Testamento Makabiejų knygoje rašoma apie brolius ir jų motiną, kurie patyrė didelį išbandymą, kęsdami dideles kančias ir prisiimdami mirtį. Istorijoje daug kas tai vadino beprasmiu dalyku ir klausė: ar verta dėl kiaulienos kąsnelio tiek kentėti ir gyvybę prarasti? Panašus iššūkis ištiko ir pirmuosius krikščionis, kuriems Romos imperijos valdininkai liepė aukoti pagonių dievybėms. Užteko vieną smilkalo grūdelį įmesti į žarijas ir išgelbėti savo žemišką gyvybę. Juk tos dievybės tai viso labo tik akmeniniai ar mediniai balvonai... Palyginti visai neseniai sovietinio režimo tarnai lietuvius prievartavo: tu tik pasirašyk, kad bendradarbiausi, ir paliksime ramybėje...
Kas tad yra didvyriškumas, heroizmas?
Biologinės evoliucijos teorijoje naudojamas žodis didvyris, herojus. Tai vienos ar kitos gyvūnų rūšies individas, kuris pasiaukoja dėl savo rūšies išlikimo. Toks Ričardas Daukinsas bandė tai paaiškinti genetiniu požiūriu. Sugebėjimas pasiaukoti už savo rūšį, pasak jo, yra kur kas geresnis genetinis prisitaikymas, tai privalumas ir stiprioji savybė, padedanti išlikti natūralioje atrankoje.
Šią laisvamanių mokslininkų išvadą su tam tikrom pastabom ir išlygom galima dėtis domėn kalbant ir apie, pasak jų, protingąjį gyvūną žmogų. Jis sugeba svarstyti ir laisvai rinktis, todėl šiuo atveju kalbame apie moralę. Pasiaukojimas ir heroizmas žmogui yra moralinė savybė, liudijanti jo moralinį stiprumą, nes tik dėl šios savybės išlieka tautos, giminės, valstybės ir kitos žmonių visuomenės.
Visais laikais žmonėms reikia pasiaukojimo, prasmingo gyvenimo dėl kitų, pasiaukojimo dėl kilnių vertybių. Deja, tenka apgailestauti, kad geras troškimas tapo pripildytas beprasmiais dalykais. Tuščio didvyriškumo, pseudoheroizmo pavyzdžiai pasireiškia netikrais mūšiais: dvidešimt vyrukų varinėja kamuolį, sirgalių ložės banguoja, siautėja, šaukia mes laimėjom. Didvyriškumas persikėlė į sporto sales, kino ir televizijos ekranus. Vis mažiau jo lieka gyvenime. Žiūrovas ašaroja žiūrėdamas fantastinį filmą, kaip kosminio laivo įgula išgelbėja žmoniją nuo kosminių vabalų antplūdžio, tačiau gyvenime savo apleistame bute leidžia veistis tarakonams ir kitiems gyviams.
Buvome pripratę, kad didvyris po savęs palieka gerus darbus, reikšmingus rezultatus, pvz., tautos laisvę, išgelbėtus žmones, nugalėtą blogį, priešą, neteisybę. Šių dienų pseudodidvyriai, pavadinti žvaigždėmis, nieko nepalieka: sporto ir koncertų renginiai savo riksmais išbudina apylinkės kūdikius, lieka šiukšlių krūvos, išdaužytos parduotuvių vitrinos, kruvinos nosys.
Tenka apgailestauti, kad tapti garsiu ir gerbiamu nebereikia nei pastangų, nei vertingų darbų. Užteko pasirodyti realybės šou per televiziją, kažką lėkšto ar vulgaraus papostringauti ir tu jau populiarus, nors nieko gero, naudingo, išliekančio nenuveikęs. Galbūt tas aukštas jaunuolis yra stiprus ir taiklus, tačiau paliko šeimą, vaikus. Pralaimi ir jis, ir jo šeima, ir Lietuva.
Daug kas guodžiasi, kad pinigai atstoja ir meilę, ir tiesą, ir didvyriškumą. Deja, didėjant piniginėms, širdys neretai ima mažėti.
Tai ką gi mes matome Makabiejų knygoje pristatomos šeimos kankinystėje? Negi tai beprasmė mirtis dėl kiaulienos gabalėlio? Mes, krikščionys, tame poelgyje matome kur kas daugiau nei didvyriškumą. Tai ištikimybė Dievui ir jo įsakymui, iš jo gautam žmogiškam orumui bei pašaukimui. Šventieji kankiniai pasirenka ne mirtį, bet gyvybę ir gyvenimą, išpažindami, kad Dievas yra tiesos, gėrio, gyvybės ir laimės šaltinis. Yra nemažas skirtumas tarp šventojo ir didvyrio. Vienas ar keli didvyriški poelgiai dar nepadaro šventuoju. Tikrasis heroizmas pasireiškia kasdieniame gyvenime, ir šventasis yra tas, kuris didvyriškai laikosi dorybės kasdieniame gyvenime. Jis visada gyvena pagal tiesą, Dievo valią: ir kai gerovė, ir kai negandos. Net ir tada, kai gresia mirtis.
Galbūt gąsdina didvyrių pavyzdžio keliami aukšti reikalavimai didelė drąsa, ištvermė ir pasiaukojimas? Mūsų visuomenė baidosi aukštų reikalavimų. Ir didvyrių niekada nebuvo daug. Daugiau tokių, kurie save pasmerkia brangiai mokėti už silpnumo akimirkas.
Galbūt nepakankamai įsigiliname į mažo žmogaus dramą, kai jie, būdami silpni, neištikimi, vengdami aukštų reikalavimų, pasirenka žmogaus nevertą gyvenimą, o paskui juos velkasi išdavysčių šleifas.
Jau mažai kas paaukotų savo gyvenimą ir gyvybę už tiesą, už kilnius idealus, artimuosius, Tėvynę, Dievą. Užtat kur kas daugiau miršta nuo alkoholizmo, narkotikų, nusižudo, užsimuša jausdamiesi didvyriais keliuose ir kitose beprotybėse. Ir valstybė nebespėja gaudyti nusikaltėlių, kadangi nebegina tiesos, nebepaiso Dievo valios.
Ar dar gyva mūsų tautiečių didvyrių istorija? Ar ne per mažai apie juos girdi jaunimas ir ar ne per daug žiūri žvaigždžių laidas? Gal kažkam yra nepatogu, nes šalia didvyrių pasirodo ir nedidvyriai, silpnieji, pasidavusieji, išsigandusieji? Jaunimui ir visai visuomenei reikia perduoti nesumeluotą tautos istoriją, kad susidarytų teisingą didvyrio ir niekšo sampratą. Be tokios sampratos visuomenė yra pasmerkta, silpna ir išsibarstys. Žinoma, to neužtektų, nes reikia, kad ir šeimose tėvai parodytų pasiaukojančios meilės ir kantrybės pavyzdį savo vaikams ir skatintų juo pasekti. Tai kasdienio, paprasto gyvenimo heroizmas. Šiais laikais visuomenėje neįvertiname tikrųjų herojų: tėvo ir motinos, kurie išaugino dorą ir gausią šeimą; mokytojo, kuris už varganą atlyginimą stengiasi paremti tėvų pastangas, o kartais ir ištaisyti šeimos klaidas; visuomenininkų ir politikų, kuriems nuoširdžiai rūpi bendroji gerovė; dvasininkų, kurie Dievo Žodžio ir sakramento, tikėjimo galybe keičia ir įgalina žmones atnaujintam gyvenimui, ir kitų geradarių nuopelnus.
Baigiant norisi nurodyti didžiausią herojų, kuris tyloje ir kančioje perėjo per pasaulį darydamas gera, kuris mylėjo Dangiškąjį Tėvą ir žmogų iki kryžiaus mirties. Jo pavyzdžiu ir malone, kartais net nesuprasdami, herojais tampa daugybė žmonių, po savęs palikę daug gero ir pasiekę laimingą šventųjų amžinybę.
© 2010 XXI amžius
|