|
Priešiškumas nepriklausomai savo valstybei yra blogis
Lietuvos ganytojų laiškas Padėkos už laisvę metams
Brangūs broliai ir seserys!
Netrukus švęsime mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtąsias sukaktuves. Todėl 2010-uosius paskelbėme Padėkos už laisvę metais. Šiemet dažnai svarstysime į Kovo 11-ąją vedusias istorines aplinkybes, visuomenės lyderių vaidmenį, minėsime vidinę laisvę per okupaciją išlaikiusius, Nepriklausomybę apgynusius žmones. Tačiau neturime pražiūrėti svarbiausio Apvaizdos veikimo ir deramai padėkoti Dievui už gausiai išlietas malones. Norime drauge su jumis apmąstyti laisvės patirtį ir gaires rytdienai.
Pirmiausia kviečiame nesivaržyti didžiuotis savo laisve, nes ją pasiekėme taikiomis ir kantriomis pastangomis, o daugelis pasaulio žmonių tokios laimės stokoja. Ir šalies, ir asmens laisvė yra neginčytinas gėris. Laisvė be galo svarbi tikėjimui išpažinti ir pašaukimui įgyvendinti, todėl nevalia abejoti laisvės verte. Iš visų pusių girdima kritika, nepasitenkinimas Lietuvos realybe taip pat yra laisvės dovana, kuria turime atsakingai naudotis suvokdami, kad ne kas kitas, o patys tvarkome savo dabartį.
Įžengę į laisvę, gyvename visiškai kitokioje tikrovėje, kurios net neįmanoma gretinti su sovietiniu slogučiu. Kaipgi lyginti prižiūrėtojo skirtą kalinio davinį su laisvo žmogaus savarankiškomis pastangomis pelnyta duona. Todėl pagrįsti mūsų norai turėti daugiau labo, sulaukti teisingesnio atlygio, sąžiningesnių teismų, išmintingesnio valdymo, nuoširdžios atjautos silpniesiems. Juk nusižiūrime į, rodos, ranka pasiekiamą sočią ir ramią turtingiausių šalių buitį. Tik supraskime, kad išaugusius norus dera atsverti išaugusia atsakomybe, kad visi be išimties dalijamės valstybės ugdymo pareiga. Maža to, niekas be mūsų Lietuvos gyvenimo nepakeis, nepraturtins ir nepadarys visiems patogiu, nes kitų šalių gerovę sukūrė patys tų kraštų žmonės.
Kartodami prastai išmoktas gyvenimo laisvėje pamokas, įsidėmėkime, kad aštriausi tarpusavio ginčai, valdančių partijų kaita, užkardos korupcijai ir švaistymui negali tapti kliūtimi piliečių vienybei. Pirmuosius dvidešimt Nepriklausomybės metų kalbėdami apie vienybę dažniausiai svarstėme, kas kieno turi atsiprašyti, kas kam turi atleisti, ką daryti, idant praeities žaizdos netrukdytų drauge atkurti klestinčią valstybę. Istorikai nuspręs, ko vertos buvo šios pastangos. Dabar sutelkime jėgas, idant visuomenėje nesiplėstų kitas gilus plyšys mąstymo, idealų ir kalbėjimo skirtingais žodžiais plyšys tarp vyresniųjų ir pookupacinės kartos.
Ypač norime kreiptis į jaunus žmones, gimusius po Kovo 11-osios ar jos išvakarėse ir nenešiojančius melo imperijos įdago. Jūs kaip tik renkatės savo kelią: studijas, darbą, Lietuvą ar emigraciją. Prieš septyniasdešimt metų, kai šalis stojo akistaton su pavergėjais, pirmoji Nepriklausomybės karta jauni karininkai, studentai, valdininkai, ūkininkai buvo tvirčiausia laisvės atrama. Jie buvo Birželio sukilimo valia, miško brolių branduolys, veiklios išeivijos stuburas. Linkime ir viliamės, kad šios Nepriklausomybės augintiniai išvengs parako ir tremties. Drauge prašome patikėti, kad kaip anuomet, taip ir šiandien nuo laisvės kartos labiausiai priklauso tolesnis laisvos Lietuvos kelias. Tebegalioja jums skirtas Jono Pauliaus II raginimas ne nuo langų, o nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį.
Jums ne visuomet lengva suprasti mus, vyresniuosius, nuolat mininčius patirtas skriaudas ir dvasinį luošinimą. Mums dar sunkiau suprasti interneto kartą, kuriai laisvė yra tarsi savaiminė duotybė, todėl šv. Valentino diena kelia daugiau emocijų nei Vasario 16-oji. Kviečiame abi puses patikėti vieni kitų gera valia bei meile Tėvynei, kad ir kokiais pavidalais ją reikštume, kad ir kaip prisidėtume prie laisvės įtvirtinimo. Raskime sutarimą bent dėl dviejų dalykų ir drauge siekime jų visiško išsipildymo.
Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi, į kurį norisi grįžti po kelionių ar studijų svetur, kuriame jauku kurti šeimą ir auginti vaikus, steigti verslą, kur save kūrybiškai reiškiame ir kitą suprantame gimtąja kalba; drauge tai vienintelis kraštas, kurio rytdieną mes patys galime sukurti pagal savo įsivaizdavimą, kurio sėkmė yra mūsų valioje.
Šiandienė Lietuva, jos tarptautinė vieta, visuomenės sankloda, politika, kultūra, žmogaus teisės kyla iš krikščioniškosios Vakarų civilizacijos; todėl kiekvienas asmuo ir grupė, pasirinkdama skirtingas modernios tapatybės formas, raginama išlaikyti autentišką ryšį su krikščionišku paveldu ar bent palankią pagarbą šiai tradicijai.
Atverkime širdis vilčiai ir meilei, nes nusivylimo, skaudaus neteisingumo jausmo sukeltas pyktis, priešiškumas savo nepriklausomai valstybei yra blogis. Turime jį kaip galėdami tvardyti, nes jis neleidžia pasinaudoti laisve, užauginti ir skinti laisvės vaisius. Istorinis kelias, kuriuo nuo šv. Brunono ir karaliaus Mindaugo laikų Dievas veda mūsų tautą, liudija, kad, pasak apaštalo Pauliaus, esame pašaukti laisvei (Gal 5, 13). Tačiau gyventi atsakingoje laisvėje reiškia narsiai rinktis tarp gėrio ir blogio. Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais, šis pasirinkimas yra pati mūsų esmė, nes nepaisant visų pažangos formų žmogus liko tuo, kuo visada buvo, laisve tarp gėrio ir blogio.
Yra puikių vadovėlių, iš kurių sužinome, kaip pasinaudoti rinkimais, idant mūsų laisvę stiprintų brandi demokratija. Rasime konsultantų, kaip tvarkyti ūkį ir finansus, idant mūsų laisvė įgytų tvirtą ekonominį pagrindą. Tačiau renkantis tarp gėrio ir blogio mums gali padėti tik viena knyga ir tik vienas patarėjas Apreikštasis ir Įsikūnijęs Dievo Žodis. Suvokime savo silpnumą, tykančias godumo, pavydo, puikybės pagundas ir ieškokime pagalbos neišsenkančiame tikėjimo šaltinyje. Melskime Aukščiausiojo gailestingumo kiekvienam Nepriklausomos valstybės žmogui ir palaimos mūsų visų gyvenimui laisvėje. Prašykime užtarimo Švenčiausiąją Mergelę, kurios nuolatine globa taip kliovėsi mūsų tėvai, pavedę Jai Lietuvos žemę.
Lietuvos vyskupai
© 2010 XXI amžius
|