Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kovo 4-oji – Šv. Kazimiero diena

Šv. Kazimieras neieškojo kitų mylimųjų

Šv. Kazimieras

Šv. Kazimieras. Šio brangaus vardo priekyje užrašytos dvi raidės – tarsi vizitinė kortelė. Jos byloja ne apie XV amžiuje gyvenusio šv. Kazimiero karališką kilmę, jo platų intelektą ir aukštą išsimokslinimą, bet apie jo širdį. Kas iš to, jei mes karalaitį Kazimierą galėtume prisiminti tik kaip dvaro rūmų princą, kuris anuomet net visoje Europoje buvo žinomas kaip gabiausias ir inteligentiškiausias jaunuolis (tiesa, tai išties nemažai!), tačiau taip pat žinotume, kad jis nestokojo ir išlepinto karaliaus plevėsos savybių. Juk dažniausiai konformistinė aplinka žmogų ne ugdo, o smukdo.  

Garsiame „Trirankio Kazimiero“ paveiksle (tapytas apie 1520 m.) yra užrašas, skirtas šv. Kazimierui: Iustus ut palma florebit sicut cedrus Libani multiplicabitur – „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“ (Ps 92, 13). Legenda liudija, kad dailininkas, tapydamas šį paveikslą, pakeitė rankos padėtį, tačiau ši stebuklingai sugrįžo į ankstesnę vietą. Esą dėl šios priežasties šv. Kazimieras vaizduojamas trirankis.    

Ši trijų rankų simbolinė prasmė gali reikšti ir šv. Kazimiero, kaip amžinai žaliuojančios palmės, dosnumą – užtariančios maldos, kuri pirmiausia skiriama visiems mūsų krašto vargstantiesiems, galingumą. Atrodo, reikia tiek nedaug: „Žmogau, šaukis iš širdies šv. Kazimiero užtarimo sau, savo šeimai bei Tėvynei ir išvysi nors mažus, bet tikrus pasikeitimo pragiedrulius savo gyvenime“.

Tačiau čia iškyla didžioji problema: dažnai šiuolaikinis žmogus ne tik nepajėgus malda kreiptis į savo globėjus šventuosius, bet ir stokoja elementaraus bendrystės ryšio su pačiu Jėzumi. Jei asmeniui trūksta tikėjimo, jam trūksta pagrindinio dalyko – gyvojo Dievo ir Jo teikiamų vidinės ramybės ir išminties dovanų, kurios labiausiai gelbsti žmogų, atsidūrusį išmėginimų ugnyje.

Todėl pasistenkime taip priimti šio Gavėnios sekmadienio Evangelijos žodžius, tarsi juos pirmą kartą girdėtume: (...) „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 5). Jėzus ne gąsdina pražūtimi, bet primena nieku kitu nepakeičiamą kiekvieno žmogaus atsivertimo būtinybę. Šis atsivertimas – tai ne dantis sukandus (dėl prisivertimo naštos) su tuščiu pilvu kelioms valandoms atsisėsti į pelenus (nors kai kuriems asmenins tai būtų neprošal), tai pirmiausia vidinio žvilgsnio į savąjį Viešpatį sąmoningas kreipimas ir dažnas širdingas kvietimas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

Priešingu atveju, pasak rašytojo Maurice‘o Robertso, tikintysis atsiduria dvasiniame pavojuje, jei leidžia sau nors trumpai atsitraukti nuo Kristaus meilės... Kai mūsų širdies nepasiekia Kristaus teikiamas šventėjimas, mūsų sielos tyliai patraukia ieškoti kitų mylimųjų.        

Karalaitis Kazimieras neatsitraukė nuo Kristaus meilės. Priešingai – jis, save atiduodamas vargšams, vis artėjo prie jos. Todėl jis yra ir bus tas sektinas šventasis, kurio gyvenimo kreivė visada nukreipta aukštyn.

Kun. Vytenis Vaškelis

© 2010 „XXI amžius“