|
Atsigręžkime į šventąjį Kazimierą
Kun. Lionginas Kunevičius
Kiekvienais metais kovo 4 dieną iš tautos lobyno su ypatinga pagarba ir džiaugsmu iškeliame neįkainojamą perlą atmename šventąjį Kazimierą (1458-1484). Šv. Kazimieras kiekvienam lietuviui brangus ir dėl to, kad jis mums primena garbingą tautos istorijos laikotarpį XV amžių Lietuvos valstybės šlovės amžių, kurį lygiai galima vadinti ir šv. Kazimiero amžiumi.
XV a. pradžioje (1410 m.) Žalgirio mūšyje buvo palaužta kryžiuočių galybė, Vytauto dėka Lietuvos vardas pasaulyje suskambėjo galingos valstybės nuo jūrų iki jūrų vardu. Šio amžiaus antroji pusė davė mūsų tautai šv. Kazimierą didžiųjų Lietuvos valdovų garsiausią palikuonį.
Kiekvieną kartą, atminę savo protėvius, stebimės jų didžia tėvynės meile, plačiais užmojais, karžygiška dvasia, ryškiu tautos sūnų savitumu. Jie pažadina mums sveiką tautinį išdidumą, savigarbą, visavertiškumo pojūtį. Tuo jie mus stiprina ir aktyvina. Protėviai tarsi šaukia mums iš amžių glūdumos: Pasitempkite, ainiai!
Mindaugas gebėjo sukurti Lietuvos valstybę. Gediminas stiprino ją, įkūrė sostinę Vilnių. Algirdas ir Kęstutis davė broliškos vienybės pavyzdį ginant tėvynė nuo priešų ir palenkiant jos įtakai kitas tautas. Vytautas atvedė Lietuvos valstybę į Žalgirio pergalę ir pasaulinę šlovę. O karalaitis Kazimieras parodė visam to meto civilizuotam pasauliui, kad Lietuvos kunigaikščiai geba įvertinti, tobulai perimti krikščioniškąsias vertybes. Tiesa, ir anie Lietuvos kunigaikščiai suprato krikščionybės reikšmę, nes siekė krikštyti ir krikštijo tautą, statė bažnyčias, kvietėsi krikščionių kunigus ir vienuolius, net rodė asmeninį pamaldumą (Jogaila, Vytautas). Vis dėlto jie krikščionybę vertino ir priėmė pirmiausia politiniais sumetimais.
Karalaitis Kazimieras krikščionybę pasisavino pačia gryniausia dvasine intencija. Kristaus tikėjimas jį sužavėjo Dievo tiesa ir meile, dorybių iškėlimu ir vertinimu, plačia aukščiausia gyvenimo prasme, amžinuoju gyvenimu. Dievo malonės veikimu jam atsivėrė krikščionybėje nuostabiausias religinis pasaulis, jį patraukė Dievo karalystės grožis ir didybė. Šios karalystės perspektyvomis jis labiau žavėjosi negu jaunatviška meile ir valstybės vyro šlove. Narsiu užsidegimu, kilnia senolių karžygių dvasia jis ryžosi Dievo karalystę laimėti ir ją apginti nuo priešų. Šioje kovoje jis vadovavosi tikrai karžygišku principu: Verčiau mirti, negu nusidėti! Jo gyvenime nebuvo vietos nuodėmei ar dvasiniam nerangumui. Jo gyvenimas tai jaunatviškai veržlus šuolis į Dievą. Sakome šuolis, nes kitaip negalima apibūdinti trumpo gyvenimo (26 m.), nupelnusio šventumo vainiką.
Šv. Kazimiero gyvenimas vienas nuostabiausių reiškinių visoje mūsų tautos istorijoje. Tai tarsi dangaus kibirkštis, siųsta dar beveik pagoniškam kraštui (100 metų po krikšto), kad Lietuvoje greičiau įsidegtų Kristaus tikėjimas. Mūsų protėviai mokėjo įvertinti karalaičio Kazimiero asmenybę ir pagerbti jo atminimą. Tai liudija istorinės žinios apie didelį žmonių pamaldumą prie šv. Kazimiero karsto, pastangos įkelti jį į šventųjų garbę, didinga Šv. Kazimiero koplyčia, įrengta (1623-1636) Vilniaus Katedroje; Kazimiero išrinkimas pirmuoju Lietuvos globėju, jo vardo vienuolijos, kongregacijos, jaunimo organizacijos, bažnyčios, altoriai, šventės, atlaidai ne vien tėvynėje, bet ir plačiame pasaulyje.
O mes ar mokame tinkamai pagerbti savo tautos šventąjį, ar stengiamės gyvai bendrauti su tėvynės Globėju savo ir tėvynės gerovei? Ar daug katalikų šeimų Lietuvoje yra aplankę šv. Kazimiero karstą Vilniaus Arkikatedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje? Turėtų būti garbės reikalas kiekvienai tikinčiajai šeimai bent kartą gyvenime aplankyti savo garbingojo tautiečio šventus palaikus, paprašyti šv. Kazimierą užtarimo savo vaikams ir tėvynei. (Dar 1501 metais popiežius Aleksandras VI specialia bule suteikė atlaidus tiems, kurie melsis prie šv. Kazimiero karsto.) Tai kartu būtų ir atsakas tiems, kurie niekina mūsų tautos šventenybes.
* * *
Šventasis Kazimierai,
Išmelsk malonės, kad mūsų maža tauta būtų tarsi žiburys ant kalno, spindint skaidriu tikėjimu, karšta meile ir nepalaužiama viltimi. Tegu bręsta Tavo užtarimu naujos tautos jėgos, grūdinamos audrų, ir tegu mūsų gentis atlieka savo misiją, kurią Dievas jai skyrė. (Stasys Yla)
Kun. Lionginas Kunevičius gimė 1932 metų sausio 18 dieną Alytuje, tikinčių tėvų šeimoje. Turėjo dar brolį ir tris seseris. Baigęs Alytaus vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę. 1953 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1958 m. kovo 23 dieną vyskupas J. Steponavičius įšventino kunigu. Dirbo daugelyje parapijų: Kaune Prisikėlimo ir Aukštosios Panemunės, Didvydžiuose, Gerdašiuose, Būdvietyje, Lukšiuose ir Alytuje. Šalia bažnytinio ir pastoracinio darbo, parapijose remontavo ir gražino bažnyčias. Atsivėrė kaip gabus literatas, bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidime, redagavo nelegalų Aušros leidinį, bendradarbiavo Rūpintojėlyje. Kun. L. Kunevičius į Amžinojo Tėvo namus iškeliavo 1994 metų vasario 28 dieną.
Čia spausdiname sutrumpintą kun. L. Kunevičiaus straipsnį iš pogrindinio religinio žurnalo Rūpintojėlis (1977 m. kovas, Nr. 1). Žurnalų rengėja ir leidėja s. Benvenuta Ada Urbonaitė OSF (1921-2009) pasirūpino, kad visi dvidešimt šeši Rūpintojėlio numeriai, ėję 1977-1990 metais, būtų išleisti viena knyga, pavadinta tuo pačiu Rūpintojėlio vardu.
© 2010 XXI amžius
|