Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Demokratizacijos grimasos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Metų pradžioje šalies gyventojus pribloškė didžiuliai mokesčiai už šildymą. Kai kurie piliečiai už 40–65 kvadratinių metrų ploto butus mokėjo po 500–550 litų, kai kurie ir dar daugiau – po 700–800 litų. Be to, pabrango vanduo ir elektra. Taigi Lietuva garsėja kaip energetikų reketo šalis, o alternatyvių energijos šaltinių – vėjo ir saulės energetikos vystymas beveik visai sustabdytas. Jau beveik neabejojama, kad elektra šią vasarą vėl brangs. Jos kaina gali siekti 50–53 centus. Bet ir tai dar ne riba. Elektros kainos gali sparčiai  augti ir 2011 pabaigoje ir 2012 pradžioje ir pasiekti 80 centų. Tad Lietuva, ko gero, sugrįš į balanos gadynės laikus.

Energetikos bendrovės „Energetikos tiekimo bazė“ (ETB) veikla kupina paslapties. Olgos ir Sergejaus Rusakovų valdoma įmonė artimai susijusi su kai kuriais įtakingais politikais. ETB veiklą 2003–2005 metais tyrė ir VSD pulkininkas V. Pociūnas. Tyrimo metų nustatyta, kad ETB susijusi su  mokesčių slėpimu stambiu mastu. Greta šios bendrovės veikė ir ofšorinė įmonė „Olgser incorporeted“, per kurią vyko tamsūs sandėriai. Deja, V. Pociūnui šio tyrimo taip ir nebuvo leista užbaigti.

Partijų finansavimas išlieka viena opiausių Lietuvos problemų. Tai, kad partijas finansuoja skandalingi oligarchai ir kai kurios partijos turi „juodąsias kasas“, iš kurių padengiama didelė dalis partijų išlaidų, apmokamos spaudoje pasirodančios užsakomųjų straipsnių serijos, televizijos laidos ir įvairūs renginiai, jau tapo mūsų krašto politinės virtuvės kasdienybe. 2001–2008 metais Lietuvos vyriausybėje pirmuoju smuiku griežusi socialdemokratų partija visą šį laikotarpį buvo gausiai finansuojama „Dujotekanos“. Ta pati „Dujotekana“ gausiai finansavo ir kai kurias kitas partijas – Liberalų ir centro sąjungą, Naująją sąjungą, Valstiečių liaudininkų partiją.

„Juodųjų kasų“ iždas didele dalimi pasipildo dujų ir naftos verslo bendrovių gaunamomis lėšomis. Partijų finansavimas yra šiek tiek ribojamas, todėl didelė dalis partijų veiklai skiriamų pajamų atkeliauja per „šonines duris“. Didįjį dujų ir naftos verslą kontroliuojančių oligarchų ir kai kurių politikų bei teisėsaugos pareigūnų artimi ryšiai užsimezgė prieš daugelį metų. 1995 metais verslininkai Sigitas ir Gintautas Čiapai bandė perimti dujų importo kontrolę, tačiau su korumpuotų politikų ir teisėsaugos pareigūnų pagalba šioje itin pelningoje srityje įsigalėjo kita grupuotė, kurios branduolį sudarė V. Uspaskichas, R. Stonys, A. Bosas ir M. Gusiatinas. Bet vėliau tarp šių veikėjų prasidėjo įvairūs nesutarimai. Taip 2000 metais atsirado „Dujotekana“, kurios pagrindiniais akcininkais tapo R. Stonys ir KGB majoras P. Vojeika. Dar vienas iš „Dujotekanos“ steigimo iniciatorių – KGB majoras V. Akulovas buvo nustumtas į šalį. Įsižeidęs dėl to, jis noriai bendradarbiavo 2004–2006 metais V. Pociūno, K. Braziulio, V. Damulio ir kitų VSD pareigūnų vykdytame tyrime, atskleidė daug svarbių detalių apie „Dujotekanos“ steigimo aplinkybes. 2007 metų kovo mėnesį V. Akulovas staiga mirė. Ši mirtis gana paslaptinga. Šiuo metu „Dujotekanos“ akcininkų sąraše yra ir vienas  artimiausių V. Uspaskicho bendražygių R. Ruškulis, valdantis 4 proc. šios bendrovės akcijų.

Dar viena kai kurių partijų aukso gysla – kyšiai ir kontrabanda. Įtakingi politikai ima kyšius ir dalį tokių būdu gautų pajamų skiria partinei veiklai. Liberalų ir centro sąjungos veikėjai jau gerokai pasižymėjo tokioje šešėlinėje veikloje. LCS atstovavusio Trakų mero V. Petkevičiaus ir kelių jo bendražygių  veiklos tyrime buvo nustatyta, kad dalį iš kyšių gaunamų pajamų jie skirdavo partinei veiklai. Ir neseniai plačiai nuskambėjusioje sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko kyšininkavimo istorijoje buvo minimi šešėlinio partijos finansavimo atgarsiai. O kai kurių Lietuvos regionų politikai yra artimai susiję su kontrabandos tinklų organizatoriais.

Kad būtų pažaboti korumpuoti politikai ir juos per finansinės paramos srautus valdantys oligarchai, reikia esminės teismų sistemos pertvarkos. Demokratinėse šalyse teisėjai dažnai inicijuoja rezonansinių bylų tyrimus. Štai legendinis Ispanijos teisėjas Baltazaras Garsonas atskleidė ne tik savo krašte veikiančių korumpuotų politikų veiklą, bet ir tyrė įvairių skandalingų užsienio politikų veiklą – Italijos premjero S. Berluskonio aferas, kelių Argentinos politikų vykdytas pinigų plovimo operacijas. Neseniai B. Garsonas ir keli jo kolegos atskleidė Venesuelos valdžios pareigūnų ir Kolumbijos teroristinės grupuotės FARC bei baskų organizacijos ETA sąmokslą. Nustatyta, kad buvo planuojama nužudyti keliolika Kolumbijos politikų, tarp jų ir garsų Kolumbijos lietuvių kilmės politiką, buvusį šios šalies sostinės Bogotos merą Antaną Mockų.

Lietuvoje dar tik besivystančiai demokratijai pavojų kelia oligarchų ir korumpuotų politikų pastangos išlaikyti fasadinę demokratiją. Tokia ribota demokratija yra patenkinti oligarchinės santvarkos architektai ir jų tarnai. Mūsų krašte klestinčios monopolijos ir su jomis susiję stambus kriminaliniai klanai nori, kad Lietuvoje išliktų suskaidyta luominė visuomenė, o pilietinės visuomenės židiniai negalėtų plėstis. Pilietinė visuomenė kenkia oligarchų klasei, iš esmės turinčiai didelę įtaką politinių procesų formavimui ir viešosios erdvės hegemoniją. Lietuvoje dažnai apsilankanti žymi prancūzų istorikė ir politologė Fransuaza Tom taikliai įspėjo, kad versle ir politikoje išlikę posovietiniai papročiai, paremti korupcija ir nepotizmu, kenkia valstybės bei visuomenės raidai. Tokie posovietiniai sindromai kompromituoja demokratinės politikos idėjas. Tada sąžiningi politikai stumiami į užribį, o politinėje sferoje vyrauja biurokratinis valdymo stilius. Tokios antipolitikos įtakoje valstybėje formuojasi ir antidemokratinės tendencijos – žmogaus teisių pažeidimai, nuolat vykstančios oligarchams neįtikusių politikų, valstybės pareigūnų ir žurnalistų šmeižto kampanijos ir visur klestinti korupcija. Lietuvos didmiesčiuose sudaroma nemažai korupcinių sandėrių, bet korupcija dar labiau tarpsta kai kuriuose provincijos rajonuose. Tačiau neverta pernelyg nusiminti ir nuleisti rankų – situacija Lietuvoje primena padėtį, kurioje buvo atsidūrusi Vakarų Europa XIX amžiaus pabaigoje. Tada ten klestėjo oligarchija, o pažangūs politikai ir pilietiniai judėjimai kovojo su oligarchais ir korumpuotais politikais. Bet oligarchiją Vakarų Europoje palaipsniui pavyko pažaboti. Tam, kad įveiktume Lietuvos valstybėje kerojančias blogybes, reikia nebijoti tiesos ir aiškiai įvardinti esamą padėtį. Tad kalbėkime ne apie sėkmingą demokratizacijos proceso pabaigą, kaip kad bando postringauti kai kurie laukinio liberalizmo šaukliai, o pripažinkime, kad iš esmės esame tik demokratizacijos kelio pradžioje. Šiame kelyje per paskutinį dešimtmetį buvome beviltiškai įstrigę. Bet tik demokratizacijos kelias gali padėti atmegzti įsišaknijusių problemų Gordijaus mazgą.

Po pagarsėjusių Seimo nario Lino Karaliaus klajonių po užsienį estafetę jau perima kiti politikai. Nuo 2009 metų gruodžio pabaigos daugiau nei mėnesį L. Karalius šlaistėsi po užsienį, praleisdamas Seimo posėdžius. Per tą laiką jis su drauge pabuvojo Tailande, Kambodžoje, Singapūre, ir grįždamas į Lietuvą, dar kelioms dienoms užsuko į Maskvą. Populiariame socialiniame interneto tinklalapyje ,,Facebook“ buvo pateikiami L. Karaliaus kelionių įspūdžiai. Jis keliavo po naktinius klubus ir restoranus, naktimis vaikščiojo po Tailando miestus, žiūrėjo erotinius šou. Dabar šis veikėjas teisinasi, kad neva dėl visko kalti politiniai oponentai. Bet „Karaliaus sindromas“ ir toliau plinta. Seimo narys Vincas Babilius buvo išsirengęs į prabangią kelionę po Šveicariją ir kitas šalis, Tautos prisikėlimo frakcijos veikėjas aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas dešimt dienų keliavo po Ispaniją ir Italiją. Savaitę pabuvęs Lietuvoje, jis jau kelia sparnus kelionei į Afriką. Taigi kai kuriems valdžios veikėjams krizės nematyti.

Savivaldos srityje klestinčius abejotinos reputacijos valdininkus sunku sutramdyti ir sąžiningiems  merams. Pažaboti tokiems veikėjams trūksta įstatymų galios. Kauno meras A. Kupčinskas vertinamas kaip padorus politikas, siekiantis pažangių permainų, bet Kauno savivaldybėje įsigalėjusį šešėlinį klaną sutramdyti sunku. Kauno savivaldybės administracijos direktorius R. Rabačius greitai bus teisiamas garsioje „tualeto už pusę milijono“ byloje. Kai kurie kiti savivaldybės pareigūnai – D. Kaunienė, J. Žuromskaitė ir kitos šių veikėjų bendražygės bei bendražygiai taip pat yra įsipainioję į skandalingas istorijas.

Nors dar vasario viduryje buvo skelbiama, kad kovo pradžioje bus teikiamos kandidatūros į itin svarbių valstybės institucijų – Valstybės saugumo departamento ir Generalines prokuratūros vadovų postus, tačiau dabar aiškėja, kad šis procesas gali užsitęsti. Kol kas dar nesutampa prezidentės D. Grybauskaitės ir kai kurių Seimo atstovų pozicijos dėl kandidatų į šiuos svarbius postus. Tikimasi, kad pavyks pasiekti kompromisą.

© 2010 „XXI amžius“