|
Laisvė ar gerovė?
Gerai pasakyta, kad tauta, siekianti laisvės, jos nepasieks, tauta, siekianti gerovės, jos taip pat nepasieks. Reikia siekti ir laisvės, ir gerovės kartu. Pabrėšime visiems. (Negalima siekti gerovės girtuokliui ir tinginiui, reikia siekti, kad girtuoklis negertų, o tinginys dirbtų.)
Dabar jau matome, kokius pavojus valstybei kelia iškreipta gerovės problema. Tie, kurie fiziškai kovojo už laisvę, jau seniai žuvo (mes net paminklo jiems nepastatėme), tie, kurie mūsų laisvės priešaušryje vadovavosi vien idealistiniais siekiais, atsidūrė šalikelėje tuščiomis kišenėmis. Dabar didžiausią galią ir garbę turi tie, kurie į pirmą vietą statė savo gerovę. Jie nežuvo, nes tautos gyvastį palaikė idealistai. Dabar norima viską užmiršti ir primesti tautai status quo. Tačiau tautos atmintis gili. Norint ramybės tautoje, ieškant didesnės ar mažesnės teisybės, anksčiau ar vėliau teks grįžti prie mūsų gerovės klausimo. Nesutvarkyti arba iškreiptai sutvarkyti įstatymai dabar leidžia kai kam susikurti nepelnytą gerovę kitų sąskaita, dėl to kyla nesantaika tautoje.
Žemės reforma įgyvendinta taip ir tokia, kokios nebuvo nuo Zigmanto Augusto Valakų reformos (XVI amžiaus). Valdžios, kurių neapgalvotus veiksmus gal paskatino ilgai gyvavusi ir neužmirštama bolševikinė idėja, išdrįsusios laisvai atiminėti žemę iš vienų ir atidavinėti kitiems, užsikrovė didelę istorinę atsakomybę.
Prisiminkime svetimos žemės išdalijimą pirmiesiems ūkininkams, trihektarininkams, žaliosioms zonoms. Dabar sukčiavimu įgyjama žemė yra tos idėjos tęsinys, tik kita forma, kuriai valstybė vis negali pastatyti užkardos. Mada tapęs sukčiavimas, kai brangiai apmokami valdininkai pusvelčiui įgyja nusigyvenusių valstiečių sodybas poilsiui (pavargo?), paliks gilius veltėdžiavimo pėdsakus mūsų kaime. Kaip atrodys mūsų apdainuotas kaimas, turėjęs sakralines vietas paežeres, maudykles, gyvulių girdyklas, atabradus, kai rasime tvoras su užrašu Privati valda. Tai tolygu mūsų istorinių šventovių praradimui. Ne tiktai nuskurs tautos dvasia, bet ir paliks ateinančioms kartoms neišspręstą konfliktą, nuolatinę įtampą. Kas yra valstybinė žemė, kurią dabar taip dosniai pasiruošę dalyti valdininkai nustatyta tvarka? Ar ta žemė ne tų, kurie savo šeimos paveldo tęstinumą užkasė šaltosiose Sibiro žemėse, stribynuose bei geraširdiškuose Vakaruose? Gal žemei negalioja Civilinio kodekso nustatytas net šešių kategorijų palikuonių paveldimumas? Kokia teise šį turtą taip mielai priglobė valstybė? Apskritai nesuprantamas saldus valstybės potraukis piliečių žemei. Kam reikalinga valstybei papildoma našta globoti jų žemę, mokėti kompensacijas, formuoti žemės fondą, dalyti, užsikrauti begalinius finansinius įsipareigojimus? Problemą išspręstų visuotinai sugrąžinta žemės nuosavybė ir paliktas žemės disponavimas paveldimų savininkų nuožiūra. Ar valdininkų dalijama žemė gali sukurti tautos solidarumą ir visuotiną gerovę? Niekada.
Valstybės turtas. Per keliolika metų patyrėme, kas nutiko su mūsų pačių okupacijos metu sukurtu turtu. Kukliai vertinant, valstybė nesugebėjo deramai jo panaudoti tautos gerovei. Reikia pripažinti, kad gremėzdiškos sovietinės gamyklos, skirtos imperijos poreikiams tenkinti, negalėjo sėkmingai prisitaikyti prie naujų poreikių, tačiau beatodairiškas jų naikinimas drauge naikino ir nacionalinį turtą. Nepaisant anų gamyklų atsilikimo, jose buvo daug brangių įrengimų, kurie galėjo būti sėkmingai panaudoti aukštos kokybės produkcijos gamybai. Galėjo... Deja, tik nedaugelis gamyklų sugebėjo sėkmingai įeiti į rinkos ekonomiką. Gelbėjo tai, kad jos atsidūrė kūrybingose rankose.
Reikia pripažinti, kad imperijos griūties išvakarėse mes turėjome nemažai kūrybingo potencialo, gebėjusio kurti gerus gaminius, daryti išradimus (kas dabar jais disponuoja?), tačiau to meto biurokratinė sistema ir visuotinis uždarumas mūsų galimybes ribojo. Tikra nelaimė, kad per privatizavimą kūrybingosios jėgos nebuvo įvertintos, gamyklos buvo pasisavintos be reikalo. Jas iš pradžių apiplėšė tuometiniai jų vadovai, o paskui užvaldė nevykėliai. Brangiausi įrengimai buvo išgrobstyti, išvežioti į gretimas valstybes, kiti atsidūrė metalo laužynuose. O jų labai reikėjo smulkiesiems verslininkams. Tas pats atsitiko ir su patalpomis. Buvo prarastas didžiausias turtas, atstumta ilgai ugdyta kvalifikuota karta: inžinieriai, konstruktoriai, technologai, šaltkalviai, staklininkai. Ji niekad nebegalės pasiekti sau gerovės, be jos visuomenė taip pat nepasieks gerovės, nes nekvalifikuota tauta negali būti turtinga Kiek laiko rengsime naują kartą, tiek atitolinsime savo gerovę.
Apie kolchozuose sukurtą kolektyvinį turtą koktu ir kalbėti. Vienas šmaikštuolis pajuokavo, kad turtas buvo padalintas teisingai: vieniems šiferis, kitiems plytos. Ne, ne visas turtas buvo šitaip sunaikintas. Dalis turto, ypač technikos, atsidūrė gabiųjų rankose, kurie ir ėmė kurti naują ūkį, kas nesmerktina pažangos prasme, tačiau tai vyko kitų gerovės sąskaita. Žemdirbys, atgavęs savo išsvajotą žemę, pajuto, kad ta žemė be technikos bevertė. Jis tapo ūkininku be arklio. Ką gali toks ūkis, aiškinti nereikia. Vienintelė išeitis tą žemę parduoti arba išnuomoti kainomis, kurias diktuoja stambieji. Kokia gerovė laukia tokių bežemių ūkininkų ir jų vaikų? Emigracija?
Paminėjome keletą dalykų, kurie paveikė mūsų gerovę. Skaudu, kad seimai ir vyriausybės leido kurti gerovę vieniems, ignoruojant kitus. Istorija šito neužmirš. Labiausiai norėtų užmiršti tie, kurie pasinaudojo tarsi netyčia nukritusiomis privelegijomis. Dabar išlindo tie, kurie gerovę pasigrobė pirmieji. Jie net kaltina tuos gerovės dalintojus, peikia įstatymus, dėl kurių jie tapo turčiais. Peikia ir kikena, atsidūrę valdžioje. Jie teisybės atstatinėti nesiruošia.
Tautos santarvė pavojuje. Gerove ir laisve reikia dalytis.
Ričardas Kalytis
Šis straipsnis spaudoje pasirodė prieš dešimtmetį, kai dar ne viskas buvo išgrobstyta, kai dar nebuvo emigracijos. Ar kas įsiklausė į perspėjimus? Ne. Dabar tas pasitvirtino tauta spjauna į laisvę, tauta nori gerovės! Duokite jai! Iš kur ją paimti?
© 2010 XXI amžius
|