|
Netikėk, nebijok, neprašyk
Sovietinių konclagerių politinių kalinių elgesio kodeksas
Netikėk. Profesorius Vytautas Landsbergis vadovavo deryboms su Maskvos valdovais dėl Nepriklausomybės, tačiau šiandien atsiranda tokių, kurie prisiskiria sau pagrindinį vaidmenį. Aukšti Lietuvos pareigūnai sakė, kad jie pasirašė sovietų armijos išvedimo dokumentus, tarsi netyčia pamiršę V. Landsbergio ir B. Jelcino susitarimą išvesti armiją. Ko tik neprašė iš Kremliaus kai kurie Lietuvos apsimetėliai patriotai: viena ekonominio savarankiškumo sovietijos sudėty, kitas įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą ir gelbėti Lietuvą. Šiandien jie giriasi savo nuopelnais kovoje už laisvę, užmiršę, kad mokestis už melą užmarštis.
Neturėjo V. Landsbergis politinio rentgeno aparato prisiplakėliams prie Sąjūdžio peršviesti, kad pamatytų jų tikrąsias užmačias. Tačiau netrukus jie patys parodė savo tikrąjį veidą. Ir tada V. Landsbergiui pasiūlius Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, kad Lietuva niekada nesijungs į jokias ekonomines ir politines sąjungas su Rusija. Tad apie jokį naujos sąjunginės sutarties pasirašymą negalėjo būti nė minties.
Nebijok. Nėra žmogaus, kuris neturėtų baimės jausmo, tačiau yra žmonių, kurie mirtino pavojaus akivaizdoje įveikia baimę, nesvarbu, ar baimę prarasti gyvybę, ar baimę dėl brangiausių artimų žmonių, ar dėl nepažįstamų žmonių gyvybių. Bet drąsiausias nugali mirties baimę dėl kitų žmonių, tautiečių, laisvės. Vienas pagrindinių šūkių siekiant Nepriklausomybės buvo Už mūsų ir jūsų laisvę. Ne vien už mūsų, kurios dar patys neturėjome, bet ir už kitų, dar nepradėjusių kovos už ją. Mes visi, sukurti pagal Dievo atvaizdą ir tikintys Kristaus įvardintomis moralės normomis, esame ir būsime krikščioniška prasme internacionalistai, nes Kristaus mokymo tautinė paskirtis nenurodyta.
V. Landsbergis niekada nebuvo vadinamas nei geležiniu, nei plieniniu, bet niekas nematė jo susinervinusio net ir kritiškiausiomis šaliai valandomis. Tuo metu, kai prie televizijos bokšto žuvo žmonės ir prie Seimo rūmų stovėjo šimtatūkstantinė minia, būtų užtekę V. Landsbergiui ir Aukščiausiosios Tarybos nariams parodyti baimę ir ji dėl didžiulės įtampos žaibu būtų persimetusi žmonėms. Tačiau V. Landsbergis niekada neparodė baimės. Jis nebijojo, todėl nebijojo Seimo nariai, todėl nebijojo ir žmonės prie Seimo.
Neprašyk. Nebuvo ir nebus tautos, kuri laisvę iš okupanto būtų išprašiusi ar išmeldusi. Paskutinės raudonosios imperijos žlugimas, kurį buvęs Rusijos prezidentas pavadino didžiausia XX amžiaus politine katastrofa, buvo kaip vulkano išsiveržimas. Prieš jo išsiveržimą daugelis jautė žemės virpesius, bet ne visi sugebėjo tuo pasinaudoti. O V. Landsbergis sugebėjo. Jis suvokė, kad istorijoje tokios situacijos daugiau nebus ir šiandien ji jau būtų neįmanoma, nes bet koks bandymas atsiskirti nuo šiandieninės Rusijos baigtųsi Čečėnijos tragedija ir, tikriausiai, Vilniaus griuvėsiais. V. Landsbergis sugebėjo pasinaudoti dviejų Kremliaus politinių lyderių priešprieša ir šiandien visiems aišku, kad pasistatęs Lietuvos vėliavėlę prieš visos imperijos deputatų suvažiavimą, jis neprašė Nepriklausomybės, bet elgėsi kaip nepriklausomos valstybės vadovas. Neprašė jos iš M.Gorbačiovo ir darbininkas Z. Lisauskas, išskleidęs plakatą su užrašu: Ne daugiau laisvės, o visiška nepriklausomybė jis jos reikalavo. Neprašė laisvės dešimtys tūkstančių žmonių nei Katedros aikštėje, laikydami plakatus Laisvę Lietuvai, nei Vingio parke tūkstantiniame mitinge ar mirdami prie televizijos bokšto. Žmonės laisvę iškovojo patys.
Dr. Rimantas GINTARAS
© 2010 XXI amžius
|