|
Atverkime širdis pavasariui!..
Šalta ir įsismarkavusi žiema šiemet rodė savo šėlsmą. Kaip seni žmonės sako, pavasnos, pasiblaškys dar kiek ir kovas atkels vartus pavasariui... O tada, atvėrę langus ir duris, išskubėsime į kiemus šluotis, švarintis, išvažiuosime į sodus pasidžiaugti pavasario oru, pasigrožėti dangaus mėlyne ir čirenančiu vyturėliu... Juk, pasak Kristijono Donelaičio, visą žiemą išbuvę savo stubose ir šildęsi prie šiltesnio ar šaltesnio kakalio ir gana nepigiai už jį sumokėję tapome paniurę ir pikti. Tad gal atskubantis pavasaris praskaidrins mūsų nuotaiką?
Tiesa, žinau, tuoj pasakysite, kad irzlumą ir niurnėjimą lemia gyvenimo sunkumai: bedarbystė, pinigų stoka, ligos, įvairios bėdos, nelaimės ir pan. Iš dalies tai lyg ir tiesa, bet ar mūsų senelių, prosenelių neužklupdavo vargai netgi karai, skurdas, maras ir pan. Vis dėlto mūsų protėviai mokėjo šypsotis, būti optimistiški, linksmi, kaimyniški ir pakantūs, o ištikus bėdai vienas kitam be jokio atlygio skubėdavo pagalbon. Kartais imi ir pagalvoji: gal prieš mus gyvenusi karta buvo sąmoningesnė, kantresnė ir netgi kultūringesnė už mus, suprato, kad dejonėmis pinigų kapšo ir laimės nepelnysi... Patys turime jų prasimanyti, bent jau taupiau gyventi. Anų laikų lietuvis nė vieno cento, nė vieno lito nepaleisdavo vėjais. Ką nors pirkdamas ar įdėdamas pinigą į žemės ūkį viską apskaičiuodavo, nešvaistė pinigėlių pramogoms, baliukams, o apie išgėrimus nebuvo nė kalbos. Beje, prieš mus gyvenę kartos mokėjo tvarkingiau ir sumaniau viskuo naudotis. Taupiai ir apgalvotai naudodavo maisto produktus, neišmesdavo nė menkiausio kąsnelio laukan. O dabar pilni konteineriai maisto atliekų: nesuvalgytos dešros, sudžiūvusios duonos, netgi pyrago ir pan. Anuomet moterys buvo puikios šeimininkės mokėjo iš paprasčiausių produktų pagaminti gardžius ir sočius valgius. Be to, buvo griežtai laikomasi pasninko. Taip ir sutaupydavo mėsos produktų vasaros darbymečiui, ir prisilaikydavo sveikos mitybos. Prasideda Gavėnia puiki proga pataupyti ir sveikai pagyventi. Tiesa, kaip ir visame pasaulyje, taip ir mūsų šalyje, esama žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, kurie beveik vien kruopomis maitinasi ir jiems kasdien yra pasninkas. Tačiau reikėtų suvokti, jog nepritekliai, bėdos ar nelaimės ne tave vieną kartais užklumpa, o šimtus žmonių, netgi ištisas valstybes. Prisiminkime Haičio tragediją. Juk baisiau negali būti!.. Dėkokime Dievui, kad po mūsų kojomis dar kol kas tvirta žemelė. Galime pasidžiaugti, kad ir mes, lietuviai, padedame nelaimės ištiktiems haitiečiams.
Pagaliau reikėtų suvokti, jog net pati geriausia, tobulinusia valdžia niekada negalės patenkinti visų mūsų poreikių. Norime ar ne, gyvenimas mums visiems, o kartu ir valdžiai pateikia savus reikalavimus bei problemas. Mokėkime bent laikinai prisitaikyti prie esamų sunkumų ir kaip nors išgyventi tą beveik visame pasaulyje atsiradusį sunkmetį.
Jau ir pavasarėja. Tik kažin, ar mūsų širdyse?.. Jeigu ne, tai nors atverdami langus ir duris atskubančiam pavasariui, pažvelkime į mūsų visų motinėlę gamtą. Juolab kad dienelės ilgėja ir šviesėja. Juk ir didieji mūsų tautos žmonės Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė, Pranas Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, didysis mūsų genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gyvenimo stiprybės bei kūrybinio peno sėmėsi būtent iš gamtos iš jos spalvų, garsų ir vaizdų. Juk kartais užtenka įsiklausyti į upelio čiurlenimą, vėjo pučiamos bangelės šneką, nendrių šiurenimą, paukštelio čiulbesį ir mūsų sieloje palieka šviesu, atitolsta rūpesčiai ir vargai...
Laukime pavasario, kad jis savo šviesa, gaiva, grožiu ir žaluma nuskaidrintų mūsų širdis, išblaškydamas per žiemą susikaupusią neviltį, pyktį. Tegul mūsų visų veidus nušviečia pavasarinė šypsena tyra, atvira, nuoširdi...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2010 XXI amžius
|