|
Pasaulis jau kitas
Disidento, politinio kalinio, Andrejaus Sacharovo fondo pirmininko, Rusijos mokslo, švietimo ir informacijos centro Memorial pirmininko, Žmogaus teisių instituto prezidento Sergejaus Adamovičiaus Kovaliovo sveikinimo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.
Aš dėkoju už man suteiktą garbę jau antrą kartą kalbėti Lietuvos Respublikos Seime. Aš tokią garbę turėjau 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau tai ne visos mano privilegijos Lietuvoje. Turėjau garbę visus metus būti dabartiniame jūsų pasipriešinimo muziejuje. O kodėl tai garbė man? Todėl, kad iš dalies kartu su manimi tuo pačiu metu ten buvo kalinama Nijolė Sadūnaitė. Tai buvo patys garbingiausi Lietuvos žmonės ir jie praėjo per šį kalėjimą. Tiesiai prieš mane sėdi mano draugas Balys Gajauskas ir man buvo didžiulė garbė būti kalinamam kalėjime, kuriame kalėjo ir jis. Vėliau mes buvome tame pačiame lageryje. Aš negaliu neprisiminti savo Lietuvos draugų Kadžionio ir daugelio kitų negaliu jų visų išvardyti. Aš turiu omeny ir miško brolius, partizanus, aš turiu omeny ir vėlesnio meto disidentus, aš turiu omeny ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjus ir autorius. Man, vienam iš einamųjų įvykių Kronikos redaktorių, buvo didžiulė garbė bendradarbiauti su jais. Su Sigitu Tamkevičiumi, su Petru Plumpa, su Nijole Sadūnaite ir su jau amžiną atilsį Juozu Zdebskiu bei čia dalyvaujančiu monsinjoru A. Svarinsku. Jeigu lietuvių tauta nebūtų turėjusi šių garbingų žmonių, galiu jus patikinti, nebūtų ir Sąjūdžio. Ir greičiausiai nebūtų to istorinio sprendimo 1990 m. kovo 11-ąją. Ir štai kodėl man tai yra iš tikrųjų didžiulė garbė būti šių garbingų žmonių draugu. Pagrindiniai, raktiniai žodžiai, kuriuos prisimenu iš savo trumpos kalbos tada, kovo 11-ąją, buvo atleiskite mums. Laikas eina, daug kas per 20 metų pasikeitė. Ir, žinote, tuos žodžius aš privalau pakartoti ir dabar. Už mus, visų pirma, rusus, nes Sovietų Sąjungoje rusai sudarė daugumą, lemiančią daugumą. Jie leido sau prisiimti vyresniojo brolio vaidmenį. Negaliu pasakyti, kad mes į savo mažesniuosius brolius žiūrėjome kaip į giminaičius. Tai gėda, už kurią reikia prašyti atleidimo. Reikia prašyti atleidimo už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio okupacija, kai kalbame apie Baltijos šalis. Mes kažką veidmainiškai išsigalvojame, kažką tokio, kas išvaduoja mus nuo būtinybės ištarti šiuos žodžius ir oficialiai atsiprašyti. O be to neįmanomi nuoširdūs, geri santykiai. Kas aš toks, kad atsiprašyčiau už Rusiją? Mūsų prezidentai juk neskuba to daryti. Mano šalies, mano tautos garbei turiu pasakyti, kad tą kruvinąjį 1991-ųjų sausį, jau sausio 14-ąją, į Maskvos gatves išėjo minios maskviečių. Daugelis suskaičiavo pusę milijono, aš manau, kad, ko gero, niekas negali tiksliai paskaičiuoti, kiek buvo tuomet demonstrantų. Aš manau, kad buvo mažiau, tačiau garantuoju, jog buvo daugiau nei 100 tūkstančių. Ir šie 100 tūkstančių, bent jau 100 tūkstančių maskviečių, užkirto kelią smurtui Vilniuje, taip pat ir Rygoje bei Taline. Ir tai nėra vienintelis stebuklas, kuris įvyko mano šalyje. Dar vienas toks įvyko tų pačių metų rugpjūčio mėnesį. Deja, šių stebuklų kol kas daugiau ir nebuvo. Ir aš vėl turiu sakyti: atleiskite mums, atleiskite mums už begėdišką, veidmainišką nieko neveikimą, atleiskite už tai, kad mes pakenčiame savo neteisėtą valdžią, atleiskite mums už tai, kad pas mus vėl jau atsirado politinių kalinių ir šiuo metu vyksta politiniai teismo procesai. Aš turiu omenyje ne tik Chodorkovskio, Samodurovo ir Jerofejevo procesus tų procesų skaičius auga ir politinių kalinių vis daugėja. Ir mes veidmainiškai nepastebime to, mes leidžiame sau taikstytis su tuo. Nereikia manyti, kad tai liečia tik Rusiją. Aš netikiu, kad imperinių siekių recidyvai galėjo sukelti karinius įsiveržimus. Ne, nėra jau tos jėgos, ir pasaulis jau kitas, tačiau moralinė tos chamiškos betvarkės, kuri vyksta mano šalyje, prasmė yra visur. Ir tai liečia ne tik mus, tai liečia ir jus. Jūs grįžote į Europą, į savo namus. Ir aš manau, kad ten, Europoje, jūs prisiminsite ir savo kaimynus.
© 2010 XXI amžius
|