Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Taikiai subyrėjusios imperijos taikiai atsigauna

Gintaras Visockas

Tarp konferencijos dalyvių – Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas (antras iš kairės)

Kovo 11-ąją Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta tarptautinė konferencija „Imperijos griūtis“, kuriai vadovavo istorikas Egidijus Aleksandravičius ir buvęs Estijos politikas Martas Tarmakas. Konferencijoje kalbėjo Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas, buvęs Latvijos liaudies fronto lyderis Dainis Ivansas, Lenkijos istorikas, publicistas Adamas Michnikas, Kovo 11-osios signatarai Audrius Butkevičius, Nikolajus Medvedevas, Rūta Gajauskaitė. Taip pat būta svečių iš Ukrainos, Švedijos, Didžiosios Britanijos. Įdomių įžvalgų tądien pateikė visi be išimties konferencijos dalyviai, pradedant politologu, istoriku, knygos „Naujasis šaltasis karas“ autoriumi Edvardu Luku ir baigiant buvusiu Lietuvos premjeru Aleksandru Abišala.

Nepriklausomybės jubiliejus Himalajuose

Vytautas Bagdonas

„Gojaus“ šokėjai Himalajų kalnų apsuptyje Kovo 11-osios rytmetį

Tądien, kai visoje šalyje iškilmingai buvo minimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metis,  Anykščių rajono savivaldybę pasiekė elektroninis laiškas iš tolimojo Nepalo, kur yra išvykęs Anykščių kultūros centro tautinių šokių ansamblis „Gojus“, vadovaujamas Jūratės Uselienės. Šio ansamblio dalyvis Vilniaus pedagoginio universiteto  Istorijos fakulteto studentas Mindaugas Nefas, pasveikinęs anykštėnus ir Lietuvos gyventojus prasmingos šventės proga, džiaugėsi, kad kovo 11-ąją ansamblio nariai didingų Himalajų kalnų apsuptyje, plaikstantis Trispalvei, sugiedojo „Tautinę giesmę“ ir taip paminėjo brangią širdžiai šventę. M. Nefas atsiuntė ir keletą nuotraukų iš egzotiškojo Nepalo, kur matyti pakiliai nusiteikę anykštėnai.

Pasaulis jau kitas

Disidento, politinio kalinio, Andrejaus Sacharovo fondo pirmininko, Rusijos mokslo, švietimo ir informacijos centro „Memorial“ pirmininko, Žmogaus teisių instituto prezidento Sergejaus Adamovičiaus Kovaliovo sveikinimo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.

Aš dėkoju už man suteiktą garbę jau antrą kartą kalbėti Lietuvos Respublikos Seime. Aš tokią garbę turėjau 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau tai ne visos mano privilegijos Lietuvoje. Turėjau garbę visus metus būti dabartiniame jūsų pasipriešinimo muziejuje. O kodėl tai garbė man? Todėl, kad iš dalies kartu su manimi tuo pačiu metu ten buvo kalinama Nijolė Sadūnaitė. Tai buvo patys garbingiausi Lietuvos žmonės ir jie praėjo per šį kalėjimą. Tiesiai prieš mane sėdi mano draugas Balys Gajauskas ir man buvo didžiulė garbė būti kalinamam kalėjime, kuriame kalėjo ir jis. Vėliau mes buvome tame pačiame lageryje. Aš negaliu neprisiminti savo Lietuvos draugų Kadžionio ir daugelio kitų – negaliu jų visų išvardyti. Aš turiu omeny ir miško brolius, partizanus, aš turiu omeny ir vėlesnio meto disidentus, aš turiu omeny ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjus ir autorius. Man, vienam iš einamųjų įvykių „Kronikos“ redaktorių, buvo didžiulė garbė bendradarbiauti su jais. Su Sigitu Tamkevičiumi, su Petru Plumpa, su Nijole Sadūnaite ir su jau amžiną atilsį Juozu Zdebskiu bei čia dalyvaujančiu monsinjoru A. Svarinsku. Jeigu lietuvių tauta nebūtų turėjusi šių garbingų žmonių, galiu jus patikinti, nebūtų ir Sąjūdžio. Ir greičiausiai nebūtų to istorinio sprendimo 1990 m. kovo 11-ąją. Ir štai kodėl man tai yra iš tikrųjų didžiulė garbė būti šių garbingų žmonių draugu. Pagrindiniai, raktiniai žodžiai, kuriuos prisimenu iš savo trumpos kalbos tada, kovo 11-ąją, buvo „atleiskite mums“. Laikas eina, daug kas per 20 metų pasikeitė. Ir, žinote, tuos žodžius aš privalau pakartoti ir dabar. Už mus, visų pirma, rusus, nes Sovietų Sąjungoje rusai sudarė daugumą, lemiančią daugumą. Jie leido sau prisiimti vyresniojo brolio vaidmenį. Negaliu pasakyti, kad mes į savo mažesniuosius brolius žiūrėjome kaip į giminaičius. Tai gėda, už kurią reikia prašyti atleidimo. Reikia prašyti atleidimo už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kai  kalbame apie Baltijos šalis. Mes kažką veidmainiškai išsigalvojame, kažką tokio, kas išvaduoja mus nuo būtinybės ištarti šiuos žodžius ir oficialiai atsiprašyti. O be to neįmanomi nuoširdūs, geri santykiai. Kas aš toks, kad atsiprašyčiau už Rusiją? Mūsų prezidentai juk neskuba to daryti. Mano šalies, mano tautos garbei turiu pasakyti, kad tą kruvinąjį 1991-ųjų sausį, jau sausio  14-ąją, į Maskvos gatves išėjo minios maskviečių. Daugelis suskaičiavo pusę milijono, aš manau, kad, ko gero, niekas negali tiksliai paskaičiuoti, kiek buvo tuomet demonstrantų. Aš manau, kad buvo mažiau, tačiau garantuoju, jog buvo daugiau nei 100 tūkstančių. Ir šie 100 tūkstančių, bent jau 100 tūkstančių maskviečių, užkirto kelią smurtui Vilniuje, taip pat ir Rygoje bei Taline. Ir tai nėra vienintelis stebuklas, kuris įvyko mano šalyje. Dar vienas toks įvyko tų pačių metų rugpjūčio mėnesį. Deja, šių stebuklų kol kas daugiau ir nebuvo. Ir aš vėl turiu sakyti: atleiskite mums, atleiskite mums už begėdišką, veidmainišką nieko neveikimą, atleiskite už tai, kad mes pakenčiame savo neteisėtą valdžią, atleiskite mums už tai, kad pas mus vėl jau atsirado politinių kalinių ir šiuo metu vyksta politiniai teismo procesai. Aš turiu omenyje ne tik Chodorkovskio, Samodurovo ir Jerofejevo procesus – tų procesų skaičius auga ir politinių kalinių vis daugėja. Ir mes veidmainiškai nepastebime to, mes leidžiame sau taikstytis su tuo. Nereikia manyti, kad tai liečia tik Rusiją. Aš netikiu, kad imperinių siekių recidyvai galėjo sukelti karinius įsiveržimus. Ne, nėra jau tos jėgos, ir pasaulis jau kitas, tačiau moralinė tos chamiškos betvarkės, kuri vyksta mano šalyje, prasmė yra visur. Ir tai liečia ne tik mus, tai liečia ir jus. Jūs grįžote į Europą, į savo namus. Ir aš manau, kad ten, Europoje, jūs prisiminsite ir savo kaimynus.

Garbingi apdovanojimai

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Iš kairės: E. Burokas, kun. R. Grigas, „Eskizų redaktorius“ V. Česnaitis, G. Šiaulienė, A. Saijeva ir R. P. Šaulys

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje vykusiame renginys dalyvavo daug iškilių asmenybių, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai.

Pažiūrėję filmą ir pasinėrę į 1990 metų kovo įvykius šventės dalyviai, paraginti kunigo Roberto Grigo, sukalbėjo maldą ir klausėsi jo prasmingų žodžių. „Tu vienas, Dieve, žinai, kiek kartų Lietuvos istorijos kelionėje turėjome ginti savo žmoniškąjį orumą ir tautinę laisvę didžiausių aukų, skausmo ir praradimų kaina. Psalmės žodžiais tariant, Tu tebesaugai odmaišiuose surinktas naikinamųjų Sibiro tremčių ašaras, Rainių, Medininkų, Vilniaus ir Tėvynės giriose pralietą kraują... Tikime, kad Tavo malone iš šio pasiaukojimo ir kraujo prieš 20 metų vėl prisikėlė Nepriklausoma Lietuva“, – sakė dvasininkas ir padėkojo Viešpačiui už atgautos laisvės dovaną.