|
Stiprinkime laisvų ir orių žmonių valstybę
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimas
Amžinybės požiūriu istorinės epochos tėra akimirkos, tačiau į jas surikiuojamas mūsų žemiškasis gyvenimas. Šiandien džiaugiamės šia akimirka Nepriklausomybės dvidešimtmečio akimirka, kaip ypatinga Dievo dovana. Švenčiame dienas, kai Apvaizdos žvilgsnis lietuvių tautos išsilaisvinimo žygį palytėjo išskirtine malone. Žmogaus matu 20 valstybės metų yra laikas, per kurį subrendo nauja karta ir į Dangaus tėvo namus buvo išlydėti bemaž visi anos, Vasario 16-osios nepriklausomybės augintiniai. Tai laikas, per kurį turėjome atkurti suteriotus tautos gyvenimo pagrindus, įtvirtinti savo ir kitų pasitikėjimą Lietuvos ateitimi. Puoselėjome viltį, kad per šį laiką dėl svetimųjų prievartos patirtos dvasinės žaizdos užsitrauks, palikdamos tik nejautrius randus. Deja, netinkamai gydomos ir supūliavę, jos nuodija visuomenę pykčiu, savanaudiškumu, panieka vertybėms ir tradicijoms.
|
|
Laisvės ir brolybės ilgesys buvo slaptoji versmė
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio sveikinimo kalba
Minime dar vieno Lietuvos išsivadavimo dvidešimtmetį. Tada šioje žemėje įvyko didelių, tarptautinės reikšmės dalykų. Tačiau kas buvo nepaprasta, tikrai nebuvo paprasta. Žmonės, kurie nuo 1988 m. vasaros susivienijo į Lietuvos Sąjūdį ir tvirtai, girdimai prabilo apie žmogaus ir tautų teises, tad ir teisę turėti savo tėvynę, daug kur buvo laikomi svajotojais. Kai kada pavojingais svajotojais. Tik jų radosi pernelyg daug visus ištremti kur nors prie Ledjūrio arba uždaryti psichiatrijos kalėjimuose. Pasiūla viršijo valdžios galimybes. Ir kalėjimo viršininkas buvo nusilpęs, vien rūpinosi, kaip čia išsaugojus nors dalį režimo. Todėl skelbė kalėjimo reformą, o svajotojų Sąjūdis paskelbė, kad kalėjimo, jeigu piliečiai jo nenori, išvis neturi būti. Tesiplėtoja perestroika iki galo. Už jūsų ir mūsų laisvę!
|
|
Valstybė turėtų didžiuotis tais, kurie lieka gimtinėje
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentės, gimusios 1990 m. kovo 11 dieną, Evelinos Veličkaitės sveikinimo kalba
Lygiai prieš dvidešimt metų išaušo diena, kurią drįstu vadinti svarbiausia mano gyvenime. Nemoku tiksliai apibūdinti to, ką jaučiau vos tik išvydusi pirmąją šviesą. Ryškią šviesą. Mama pasakojo man, kad tądien labai snigo. Didelėmis, nesuteptomis snaigėmis. Dūmai, kylantys iš trobesių kvepėjo kitaip pievomis ir gėlėmis pavasariu. Žmonės tada šypsojosi ir kažkas jų viduje suvirpėjo: ar tai buvo laimė? Ne. Tai buvo šis tas daugiau.
|
|
|