|
Stiprinkime laisvų ir orių žmonių valstybę
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimas
Amžinybės požiūriu istorinės epochos tėra akimirkos, tačiau į jas surikiuojamas mūsų žemiškasis gyvenimas. Šiandien džiaugiamės šia akimirka Nepriklausomybės dvidešimtmečio akimirka, kaip ypatinga Dievo dovana. Švenčiame dienas, kai Apvaizdos žvilgsnis lietuvių tautos išsilaisvinimo žygį palytėjo išskirtine malone. Žmogaus matu 20 valstybės metų yra laikas, per kurį subrendo nauja karta ir į Dangaus tėvo namus buvo išlydėti bemaž visi anos, Vasario 16-osios nepriklausomybės augintiniai. Tai laikas, per kurį turėjome atkurti suteriotus tautos gyvenimo pagrindus, įtvirtinti savo ir kitų pasitikėjimą Lietuvos ateitimi. Puoselėjome viltį, kad per šį laiką dėl svetimųjų prievartos patirtos dvasinės žaizdos užsitrauks, palikdamos tik nejautrius randus. Deja, netinkamai gydomos ir supūliavę, jos nuodija visuomenę pykčiu, savanaudiškumu, panieka vertybėms ir tradicijoms.
Per Nepriklausomybės metus tikrove tapo daugelis nuostabių dalykų, net andai atrodžiusi stebuklu narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Tačiau drąsiausias Sąjūdžio svajones pranokstantis aukštas valstybės statusas, deja, netapo visų žmonių lūkesčių išsipildymu. Taip atsitiko ir todėl, kad gerovės laukta kaip loterijos laimėjimo, užuot įsisąmoninus jos būtiną ryšį su sąžiningu triūsu. Ir todėl, kad mums įgimtas teisingumo ir teisėtumo troškimas dažnai liko be atsako. Valstybė kyla iš jos žmonių, o ne žmonės iš valstybės. Lietuvos sienos, pinigai, tarptautinės sutartys yra labai svarbu, bet tikroji valstybės būklė pirmiausia yra jos žmonių būklė, jų savijauta ir savikliova. Lietuva neturi jokių kitų išteklių savo ateičiai užtikrinti, išskyrus žmones, jų darbštumą, veiklumą, kūrybingumą, solidarumą, pasiryžimą veikti savo šeimos ir valstybės labui. Tenka apgailestauti, kad ši paprasta tiesa kartais pamirštama numatant didingus modernios ekonomikos ir regioninės lyderystės projektus. Kirba klausimas, kodėl toli gražu ne visi piliečiai aktyviai kuria savo valstybę, ja džiaugiasi ir didžiuojasi? Man atrodo, kad atsakymas paprastas kurti valstybę negali žmonės, kurių orumas yra nuolat žeidžiamas. Kurti valstybės, bent jau demokratinės valstybės, negali ir tie, kurie negerbia, nepripažįsta kitų žmonių orumo. Stipriausios dvasios lietuviai išlaikė ir didelių aukų kaina apgynė savo ir tautos orumą net sunkiausiais karų ir okupacijos metais. Tačiau daugumai reikia tokios aplinkos, kur būtume apsaugoti nuo šiurkštaus kėsinimosi į mūsų orumą, vidinį pasaulį, į tai, kas brangu ir jautru. Žmonės to tikėjosi iš savo nepriklausomos valstybės. Orumas nėra ekonominė ar socialinė sąvoka. Žinoma, svarbu turėti kuo geresnes ir kasdienes buities sąlygas. Sunku puoselėti orumą nepritekliaus akivaizdoje, bet dauguma žmonių priima jaunos valstybės sunkumus ir tenkinasi mažu. Daug sunkiau pateisinti abejingumą ir bodėjimąsi silpnojo godomis, kuriuo dažnai apsitveria kalbantieji valdžios vardu. Gražiai pasirūpinę valstybės orumu, tolesniu jos augimu, sutelkime rūpestį į kiekvieno Lietuvos žmogaus orumą.
Gerosios naujienos dvasia mokykimės žvelgti į savo artimą, kaip sukurtą pagal Dievo paveikslą, stenkimės savyje atpažinti Dievo atvaizdą ir gyventi idant jo nesubjaurotume. Atsidėkokime už laisvę darydami gera mažiausiam savo broliui. Težadina ši diena viltį visiems ir kiekvienam. Su Dievo pagalba stiprinkime mūsų nepriklausomą valstybę laisvų, orių žmonių valstybę ir Viešpats kelius jos telydi.
Kalba, pasakytos kovo 11 dieną Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga
© 2010 XXI amžius
|