|
Valstybė turėtų didžiuotis tais, kurie lieka gimtinėje
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentės, gimusios 1990 m. kovo 11 dieną, Evelinos Veličkaitės sveikinimo kalba
Lygiai prieš dvidešimt metų išaušo diena, kurią drįstu vadinti svarbiausia mano gyvenime. Nemoku tiksliai apibūdinti to, ką jaučiau vos tik išvydusi pirmąją šviesą. Ryškią šviesą. Mama pasakojo man, kad tądien labai snigo. Didelėmis, nesuteptomis snaigėmis. Dūmai, kylantys iš trobesių kvepėjo kitaip pievomis ir gėlėmis pavasariu. Žmonės tada šypsojosi ir kažkas jų viduje suvirpėjo: ar tai buvo laimė? Ne. Tai buvo šis tas daugiau.
Gimiau Vilniuje, Švento Jokūbo ligoninėje, Vasario 16-osios gatvėje. Mano vaikiškas klyksmas buvo kitoks, jis skambėjo kitaip. Panašiai, kaip skamba Justino Marcinkevičiaus žodžiai išdidžiai, nedrąsiai, prasmingai. Jis simbolizavo stebuklą gimiau tada, kai atgimė laisvė. Augau kartu su ja. Brendau joje. Laisvė nepaliko manęs vaikystėje, paauglystėje ir dabar, kai turiu apsispręsti, ką aš pati galiu padaryti, kad saulė šviestų ryškiau. Ką pagalvotų Mažvydas, Kudirka, Valančius, jei dabar būtų gyvi ir matytų žmones, kurie gyvena demokratiškoje valstybėje, bet nesugeba būti laimingais, pamiršta, kas yra pagarba ir pasitikėjimas. Žmones, kurie kariauja tarpusavy, pamiršdami, kad karas jau baigėsi. O Lietuva, kuri kiekvienam turėtų būti vertybė, parduoda save kitiems, žiniasklaida mirga nuo straipsnių apie blogą gyvenimą, neteisybę, galimybes gyventi ir užsidirbti užsienyje. O aš noriu pasakyti taip ateičiai savo šalyje. Noriu, kad išsiplėstų ne Lietuvos geografinės ribos (kaip buvo Vytauto Didžiojo laikais), o ji pati išaugtų vidiniu savo žavesiu, istorija, tradicijomis tuo, kas nesunaikinama.
Drebu stovėdama čia ir kalbėdama jums, nes jūs nepažįstate manęs, nes jūs galėtumėte pasakyti daugiau ir išsamiau, nes jūs daug vertesni šnekėti ir papasakoti man, kaip sunku buvo neturėti danguje saulės ir tenkintis tamsa. Ir vis dėlto kalbu. Lietuviškais žodžiais, laisvai, paprastai, nuoširdžiai, be jokių apribojimų ar spaudos draudimo. Knygnešių nebėra, bet jų trūksta, nes nėra kam atnešti knygų, kurios dažnai ir pasilieka neatverstos: lentynose, knygynuose, archyvuose. Universitetas šiuo atveju išgelbėja pasiklydusį žmogų ir jam suteikia galimybę atrasti tikrąjį kelią. Manau, valstybė turėtų didžiuotis tais, kurie lieka gimtinėje ir nepasiduoda kitų tautų talentų medžiotojams. Reikėtų tik truputėlį didesnio paskatinimo. Pavyzdžiui tokios šypsenos, kuri spindėjo 1990-aisiais. Mano karta yra gimusi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Tačiau kyla klausimas, ar mes, jauni žmonės, buvome pasiruošę priimti tokią dovaną, kurią mums padovanojo tėvai, seneliai, proseneliai... Mes nemokėjome iš lėto atrišti kaspino ir išsivynioti prasmės ilgainiui patys uždarėme save, įspraudėme į tam tikras ribas, kurios dvelkia pesimizmu ir žalingais įpročiais. Norėčiau priminti, jog jaunas žmogus nėra stiprus, jam reikia parodyti, kad valstybė gali suteikti daugiau. Tėvai turi pasakyti, kad laimė šioje šalyje nėra utopija, tik ją reikia mokėti susikurti bendromis pastangomis. Jei jūs paklaustumėte manęs, ką labiausiai atsimenu per savo trumpą gyvenimo etapą, paminėčiau etnografinę vertybę tautinius šokius ir Dainų šventę, kuri yra šis tas daugiau nei tradicija. Beveik šimtą metų trunkantis procesas buvo įtraukęs ir mane. Muzika, kuri išliko širdyje, nuostabūs prisiminimai, kurie yra amžini. Dalyvavimas tokioje šventėje sustiprino pasitikėjimą aplinka ir aplinkiniais. Bendrumo jausmas užklupo visus. Mes supratome, kad mus sieja taikus ir galingas ryšys.
O dabar, tokio gražaus minėjimo metu, trumpam užmirškime savo bėdas, iškvėpkime blogį ir įkvėpkime tyro, Lietuvos miškų deguonies. Saugokime Lietuvą ir ženkime visi kartu į priekį, susikibę rankomis. Turime tai, ko kažkada meldė mūsų protėviai, laisvą savo tėvynę. Linkiu prasmingos laisvės jai ir jos vaikams, tai yra mums. Vienybė težydi.
Kalbos, pasakytos kovo 11 dieną Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga
© 2010 XXI amžius
|