Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiškieji Gavėnios svarstymai Romos parapijoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina mažąjį maldininką per apsilankymą Romos Šventojo Kryžiaus Jono parapijoje

Šv. Mišios

Atsivertimas laukiant gailestingumo

Gavėnios tema, kuri dabar dažnai aptariama popiežiaus Benedikto XVI kalbose, vyravo ir homilijoje, sakytoje per Eucharistijos šventimą savo diecezijos parapijinėje bažnyčioje. Trečiąjį Gavėnios sekmadienį, kovo 7 dieną, Šventasis Tėvas atliko vizitą į Romos šiauriniame pakraštyje 1989 metais įkurtą Šventojo Kryžiaus Jono parapiją, kurios maldos namai buvo pašventinti vos prieš aštuonerius metus. Parapija, dabar jungianti apie tris tūkstančius šeimų, nuolat auga, kadangi romiečiai, kaip ir kiti didmiesčių gyventojai, noriai keliasi į erdvesnius miesto pakraščius.

Komentuodamas to šventadienio Evangelijos skaitinį (Lk 13, 1–9), Popiežius pabrėžė atsivertimo svarbą. Dažnai žmonės, išgirdę žinią apie nelaimes, mąsto, jog tai yra Dievo bausmė nusidėjėliams ir kad jų tai neliečia, nes jie neva yra „teisuoliai“ ir bausmės išvengs. Tačiau Jėzus perspėja, kad nuodėmes daro visi ir atsivertimas bei atgaila visuotinai privalomi, meldžiant Viešpaties sustiprinimo šiame atsinaujinimo kelyje. „Ypač Gavėnioje kiekvieną iš mūsų Dievas kviečia pakeisti savo elgseną, mąstyti ir gyventi pagal Evangeliją“, – sakė Benediktas XVI. Nors Jėzaus žodžiai yra griežti – „jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 3) – tai nėra gąsdinimas, bet rūpinimasis žmonių gerove, laime, kas yra išganymo esmė.

Jėzaus palyginime apie figmedį, kuris neduoda vaisių, tačiau paliekamas augti su viltimi dėl galimo atsinaujinimo ir vaisingumo (plg Lk 13, 6–9), kaip tik patvirtinamas Dievo gailestingumas ir kantrybė laukiant žmogaus gyvenimo pakeitimo. Tačiau pastangos turi būti neatidėliotinos ir veiklios, ir čia neužtenka formalaus krikšto bei šventosios Komunijos priėmimo (kartu su kitais), čia reikia sąmoningumo ir asmeninio ryžto. Apie tai kalbama iš skaitinyje iš apaštalo šv. Pauliaus pirmojo laiško Korintiečiams, kur pabrėžiama, kad „visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo“ (1 Kor 10, 3–4), bet daugelis nenorėjo pasitaisyti ir tai „nepatiko Dievui“.

Paraginimai parapijinei bendruomenei

Homilijoje pereidamas prie konkrečių paraginimų parapijinei bendruomenei Šventasis Tėvas sakė, kad jis turi galvoje visus jos narius, kurie ją sudaro, pradedant kunigais ir ypač silpnaisiais: seneliais, ligoniais, vienišais ir vargingai gyvenančiais. Visa bendruomenė turi save suvokti esanti „Bažnyčios gyvaisiais akmenimis“ ir palaikyti savo tradicijas bei praktikuoti tikėjimą, pirmiausia dalyvaujant sakramentuose ir šventadienių pamaldose. Tada parapija ir jos šventovė tampa nuolatine krikščioniškojo gyvenimo mokykla, kurioje klausomasi Dievo Žodžio, kurioje veikia evangelizacija, katechezė ir celebruojama liturgija. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į socialinio veikimo svarbą per parapijos „Caritas“ skyrių ir Šv. Egidijaus sąjūdžio grupę.

Gerai, kad parapija yra atvira naujoms evangelizavimo formoms, kurios įgyvendinamos per šiuolaikines organizacijas, bet parapijinės bendruomenės vienybė su kunigais turi būti išsaugota per vieningą pastoracinę programą. Skatinant kunigiškus ir vienuolinius pašaukimus reikia stiprinti pasauliečių tikinčiųjų atsakomybę ir jų charizmas. Pastarųjų atžvilgiu popiežius Benediktas XVI iškėlė du esminius jų veikimo aspektus. Pirmiausia jis nurodė, kad reikia keisti požiūrį, kad pasauliečiai tėra paprasti kunigų, kuriems tenka visas atsakomybės krūvis už parapijos gerovę, pagalbininkai ar bendradarbiai. Iš tikrųjų pasauliečiai turi su dvasininkais dalytis atsakomybe už Bažnyčios būtį ir veikimą. Tokiu būdu yra skatinama jų branda ir pasišventimas.

Iš šios nuostatos seka ir antroji, kad krikščionys pasauliečiai, o ypač šeimos ir jauni žmonės, savuoju  liudijimu ir veikimu taptų tikrais Jėzaus Kristaus mokslo skelbėjais. „Nelaukite, kol kiti atneš savo „mokymus“, kurie neveda į (dorą) gyvenimą, bet patys pasidarykite Kristaus misionieriais savo broliams ir seserims ten, kur gyvenate, dirbate, mokotės ar tiesiog praleidžiate laisvalaikį, – aiškino Benediktas XVI. – Sielovadininkai turi gauti gerai parengtą išsamią įvairių pašaukimų ir darbų programą, pagal kurią šeimos ir jauni žmonės būtų ugdomi pamaldumui ir gyvenimui, kuris būtų priimtas kaip Dievo dovana“.

Tikėjimas Dievo buvimu ir veikimu

Baigiamojoje homilijos dalyje komentuodamas Senojo Testamento skaitinį iš Išėjimo knygos apie Dievo apsireiškimą Mozei degančio krūmo pavidalu, Šventasis Tėvas nurodė į tikėjimo Dievo buvimu ir asmeninio santykio su Juo svarbą. Gavėnios laikas kviečia kiekvieną iš mūsų pripažinti Dievo slėpinio realumą mūsų gyvenimuose. „Kas prasidėjo degančiu krūmu dykumoje, užsibaigia kryžiaus degančiu krūmu, kur Dievas, tapęs prieinamu žmogumi savo Sūnuje, tapęs tikrai vienu iš mūsų, atsiduoda į mūsų rankas ir tokiu būdu išlaisvina žmoniją iš nuodėmės“, – kalbėjo Popiežius per šv. Mišių auką Romos Šv. Kryžiaus Jono parapijoje.

Jis pažymėjo, kad žydų bėgimo iš Egipto nelaisvės epizodu Dievas parodo save išrinktosios tautos išvaduotoju iš vergijos, o Golgotoje apkabina kiekvieną žmogų mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo išganomąja galia. Dievas taip „išlaisvina žmogų iš nuodėmės ir mirties, priimdamas į savo meilės glėbį“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, kviesdamas tikinčiuosius geriau apmąstyti Gavėnios slėpinį ir gyventi nuolatiniu individualiu ir bendruomenišku atsivertimu.

© 2010 „XXI amžius“