|
Sakramentinė išpažintis ir Dievo gailestingumas
Mindaugas BUIKA
Iškalbingas Arso klebono liudijimas
Kasmet Gavėnios laikotarpiu Vatikane rengiamu tarptautinių nuodėmklausių vidinio forumo kursų dalyviai susitinka ir su popiežiumi Benediktu XVI. Šiemet kovo 11 dieną vykęs susitikimas buvo ypatingas jis vyko Kunigų metais kartu minint didžiojo nuodėmklausio Arso (Prancūzija) klebono šv. Jono Vianėjaus mirties (gimimo dangui) 150-ąsias metines. Todėl Šventasis Tėvas, pasveikinęs beveik 700 į audienciją atvykusių kunigų ir vidinio forumo kursų rengėjus, Apaštališkosios penitenciarijos vadovus arkivyskupą Fortunatą Baldelį ir vyskupą Džanfranką Džirotį, savo kalboje daug dėmesio skyrė šv. Jono herojiškai ir vaisingai tarnystei. Iš šventojo Arso klebono mes, kunigai, galime ne tik pasimokyti neišsenkančio pasitikėjimo Atgailos sakramentu, bet ir išganymo dialogo metodo, kuris turi būti vedamas kartu su sakramento teikimu, sakė Popiežius.
Jis pažymėjo, kad šv. Jono Vianėjaus nuodėmklausio tarnystės heroizmo ištakos glūdi asmeninėje penitencinėje plotmėje. Savo ribotumo suvokimas, poreikis kreiptis į Dievo gailestingumą, prašant atleidimo, širdies atvertimo ir palaikymo kelyje į šventumą, yra esminiai kunigo gyvenime. Nes tik tas, kuris pirmas patiria Dievo gailestingumą, gali būti įtikinamu jo skelbėju ir teikėju, aiškino Benediktas XVI. Jis kvietė kunigus ontologiškai suartėti su Kristumi, Aukščiausiuoju ir Amžinuoju Kunigu, kuris sutaiko žmoniją su dangiškuoju Tėvu ir patiki kiekvieno presbiterio atsakomybei ištikimai administruoti Sutaikymo sakramentą.
Iš tikrųjų padėtis šiuolaikinėje visuomenėje nėra paprasta, nes mes gyvename kultūriniame kontekste, paženklintame hedonistinio ir reliatyvistinio mentaliteto, pripažino Šventasis Tėvas. Savo pontifikato pradžioje jis netgi kalbėjo apie reliatyvizmo diktatūrą, o kiti sociologai tai vadina liberalizmo diktatūra, kada tvirtos moralinės nuostatos nėra toleruojamos. Kai vyrauja tendencija, siekianti pašalinti Dievą iš viešosios erdvės ir atmetanti tvirtą vertybinį požiūrį, atskirti gėrį nuo blogio ir aiškiai suformuluoti nuodėmės sampratą tampa nelengva problema. Bet kaip tik tokioje padėtyje (Popiežius tai įvardijo kaip užburtą ratą tarp Dievo patyrimo užtemdymo ir nuodėmės prasmės praradimo) Dievo gailestingumo skleidėjų, nuodėmklausių, tarnystėje yra svarbus Arso klebono liudijimas ir mokymas.
Benediktas XVI priminė, kad ir šv. Jono Vianėjaus gyvenimo bei veikimo kultūrinis kontekstas kai kuriais atžvilgiais buvo panašus į dabartinį. Netrukus po vadinamosios Didžiosios prancūzų revoliucijos Bažnyčia buvo persekiojama, atvirai demonstruotas priešiškumas tikėjimui, niekinamos šventovės, paplito paleistuvystė ir girtuokliavimas (su pastarąja yda ypač atkakliai kovojo šventasis Arso klebonas savo mažojoje parapijoje). Esant tokioms aplinkybėms ir priešiškai kunigiškai tarnystei nuostatai, šv. Jonas Vianėjus padarė bažnyčią savo namais, kad artintų žmones prie Dievo. Jo radikaliai išgyventa maldos dvasia, asmeninis ir betarpiškas ryšys su Kristumi, šv. Mišių šventimas, Eucharistijos adoravimas ir evangelinis neturtas tapo akivaizdžiu Dievo buvimo ženklu jo amžininkams ir tai skatino daugybe penitentų artintis prie klausyklos, aiškino nuodėmklausiams Šventasis Tėvas. (Šv. Jono Vianėjaus gyvenimo pabaigoje į mažąjį Arsą susirinkdavo tokios minios tikinčiųjų, kad teko organizuoti specialius traukinių maršrutus.)
Klausykloje išganymo dialogas
Kaip tik šis pasaulio kunigų dangiškojo globėjo liudijimas turi skatinti sielovadininkus pakiliai atsiliepti į savąjį pašaukimą ir jį ištikimai įgyvendinti. Nes tik tokia kasdienė kunigiška tarnystė, aiškiai patvirtinanti Viešpaties buvimą, leidžia tikintiesiems suvokti nuodėmę ir suteikti drąsos ieškoti Dievo atleidimo, pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Todėl klausykla, kurioje yra celebruojamas Susitaikymo sakramentas (šventasis Arso klebonas joje praleisdavo iki 12 valandų per dieną, o dažnai net ilgiau), turi tapti ta buveine, kurioje tikintysis galėtų rasti gailestingumą, patarimą ir paguodą, jaustųsi Dievo mylimas ir suprantamas. Ši dieviškojo gailestingumo patirtis stiprintų ir realaus Viešpaties buvimo Eucharistijoje supratimą bei norą prisiartinti prie Jo ir priimti.
Pastebėjęs, kad dėl išpažinčių skaičiaus sumažėjimo dabar dažnai kalbama apie Atgailos sakramento krizę, Šventasis Tėvas nurodė ir didelę kunigų atsakomybę ugdyti Dievo žmonėse radikalius Evangelijos poreikius. Klausant sakramentinių išpažinčių reikia drąsinti tikinčiuosius nepasiduoti šio pasaulio mentalitetui, nebijoti eiti prieš srovę, nesitaikstyti su blogiu ir nedaryti kompromisų. Kad įgyvendintų šį uždavinį, kunigas turi praktikuoti asketišką gyvenimo būdą, būti bendrystėje su Dievu ir nuolat lavintis. Kaip tik šiuo tikslu Vatikane rengiami kasmetiniai vidinio forumo kursai, kuriuose dalyvauja maldininkų gausiai lankomose pasaulio šventovėse nuodėmklausių tarnystę atliekantys kunigai ir jauni dvasininkai, norintys geriau susipažinti su išpažinčių šiuolaikinėmis problemomis.
Šiemetinių kursų dalyviams popiežius Benediktas XVI net du kartus Susitaikymo sakramento administravimą apibūdino kaip išganymo dialogą. Kaip tik tokį dialogą su penitentais tobulai gebėjo užmegzti šv. Jonas Vianėjus, atskleisdamas jiems Viešpaties gerumo didybę ir grožį, žadindamas juose Dievo ir dangaus troškimą, kuo pasižymėjo visi šventieji. Todėl kiekvieno kunigo uždavinys yra skatinti šį patyrimą pasiremiant Dievo meilės tikrumu, kad žmogus geriau pažintų savo padarytas nuodėmes ir išgyventų savo širdies atsivertimą. Tai svarbus efektyvios kovos su blogiu laukas, radikaliai nukreipiant gyvenimą pagal Viešpaties valią. Panašiai kaip Jėzaus pateiktame palyginime apie sūnaus palaidūno sugrįžimą (plg Lk 15, 11-32), Susitaikinimo sakramento slėpinyje atgailaujantis nusidėjėlis turi pajusti dangiškojo Tėvo apkabinimą ir jo sūniškojo orumo atstatymą.
Kovo 14-osios, ketvirtojo Gavėnios sekmadienio susitikime su maldininkais Šv. Petro aikštėje komentuodamas minėtą Evangelijos pasakojimą apie sūnų palaidūną, Šventasis Tėvas linkėjo, kad būtent šiuo laikotarpiu, liūdėdami dėl savo padarytų nuodėmių ir atgailoje nuskaistinę širdis, tikintieji su pasitikėjimu priimtų Dievo begalinį gailestingumą.
© 2010 XXI amžius
|