| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Įspūdingo Jono Pauliaus II pontifikato ženklai Mindaugas BUIKA
Apaštalinių kelionių gausa Popiežiaus Jono Pauliaus II penktųjų mirties metinių minėjimas tapo dar viena proga prisiminti įspūdingą praėjusį pontifikatą, kuris nubrėžė į XXI amžių įžengusios Bažnyčios gyvenimo kryptį. Tuo labiau kad dabartinis popiežius Benediktas XVI savo pasisakymuose ir raštuose dažnai remiasi savo pirmtako mokymu, nuolat pažymi ištikimybę jo kvietimui drąsiai skelbti ir liudyti Kristų trečiojo krikščionybės tūkstantmečio žmonijai. Vatikano internetinė svetainė Jono Pauliaus II paveldui neseniai paskyrė naują puslapį, kuriame šis istorinis pontifikatas pristatomas dokumentais bei garso ir vaizdo įrašais. 2005 metų balandžio 2 diena, kai į savo Tėvo namus iškeliavo 264-asis Romos vyskupas, buvo 9664-oji jo dvidešimt šešerius su puse metų trukusiame Katalikų Bažnyčios valdyme. Taigi, Jono Pauliaus II pontifikatas yra trečiasis pagal trukmę visoje popiežystės istorijoje. Ilgiausiu laikomas apaštalo šv. Petro, kurio datos tiksliai nėra žinomos (kankinystę patyrė apie 6467 metus). Antrasis pagal trukmę yra palaimintojo Pijaus IX pontifikatas (18461878), kuris tęsėsi daugiau kaip trisdešimt vienerius su puse metų. Tačiau kelionių gausa popiežius Jonas Paulius II vargu ar kada nors bus pralenktas. Iš viso jis atliko net 104 pastoracines keliones už Italijos ribų, pradedant apsilankymu Meksikoje 1979 metų sausį ir baigiant vizitu į Lurdo Dievo Motinos šventovę Prancūzijoje 2004 metų rugpjūtį. Šventasis Tėvas taip pat atliko 143 išvykas pačioje Italijoje ir beveik 700 savojoje Romos diecezijoje. Nepaisant didžiulio užimtumo visuotinės Bažnyčios reikalais, būdamas pavyzdingas savosios vyskupijos ganytojas Jonas Paulius II aplankė beveik visas Romos parapijas (301 iš 325), tapdamas brangiu svečiu miesto vienuolijų bendruomenėse, universitetuose, seminarijose, ligoninėse, senelių prieglaudose, kalėjimuose ir mokyklose. Per visas užsienio keliones ir pastoracinius vizitus Italijos teritorijoje Šventasis Tėvas nukeliavo 1 milijoną 167 tūkstančius 295 kilometrus. Paskaičiuota, kad tai 28 kartus viršija mūsų planetos perimetrą ir prilygsta maždaug trims atstumams nuo Žemės iki Mėnulio. Taip susitikta su milijonais įvairių pasaulio tautų ir tikybų žmonėmis, dalyvavusiais gausiose liturginėse apeigose, audiencijose, beatifikacijose ir kanonizacijose ar tiesiog atėjusių į pakeles ir gatves pamatyti legendinio Popiežiaus. Šventumo iškėlimas ir liudijimas Šis tarptautinis Jono Pauliaus II pripažinimas buvo akivaizdus ne tik tarpreliginių, ekumeninių, bet ir diplomatinių santykių plotmėje. Jo pontifikato pradžioje Šventasis Sostas turėjo 85 valstybių oficialų diplomatinį pripažinimą, o 2005 metais Vatikane akredituotą diplomatinį korpusą sudarė 174 šalių pasiuntiniai. Šį tarptautinį pripažinimą akivaizdžiai atspindėjo 2005 metų balandžio 8 dieną vykusios laidotuvės, kai atsisveikinti su Šventuoju Tėvu į Romą kartu su šimtais tūkstančių maldininkų susirinko beveik visų pasaulio valstybių ir religijų vadovai. Tai iš tikrųjų buvo didžiausias planetos parlamentas, ekumeninis ir tarpreliginis susitikimas visos epochos mastu. Dar vienas neprilygstamas popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato bruožas yra šventumo pavyzdžio sklaida. Per jo valdymo Katalikų Bažnyčiai laikotarpį daugiau nei 26 metus Šventasis Tėvas pats vadovavo 52 kanonizacijos apeigoms, kurių metu buvo paskelbti 483 nauji Bažnyčios šventieji, ir 143 beatifikacijos ceremonijoms, kuriose paskelbti 1339 palaimintieji. Vertinama, kad Jonas Paulius II į altorių garbę iškėlė daugiau šventųjų ir palaimintųjų nei visi jo pirmtakai kartu sudėjus nuo to laiko, kai XII amžiuje pradėtos kanoniškai tirti kandidatų bylos. Šios garbės nusipelnė ne tik žymūs dvasininkai ir vienuolijų įkūrėjai, bet ir švento gyvenimo pasauliečiai, netgi sutuoktinių poros. Niekas neabejoja ir paties popiežiaus Jono Pauliaus II šventumu ir tą patvirtinant netgi per jo laidotuves buvo galima matyti plakatų su užrašais Santo subito!, tai yra reikalaujančių jį tuoj pat kanonizuoti. Visi prisimena ir laidotuvių apeigoms vadovavusio tuometinio Kardinolų kolegijos dekano kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabartinio popiežiaus Benedikto XVI) jaudinantį patvirtinimą: Mes galime būti tikri, kad mūsų mylimas Popiežius šiandien stovi prie Tėvo namų lango, mato mus ir mus laimina. Praėjus vos mėnesiui po Jono Pauliaus II laidotuvių, jo įpėdinis Benediktas XVI leido pradėti kanonizacijos bylą, nors įprastas Bažnyčios teisinis reikalavimas rekomenduoja tokį procesą pradėti tik po penkerių metų. 2010 metų gruodį Šventajam Tėvui patvirtinus dekretą dėl Dievo tarno Jono Pauliaus II gyvenimo herojiškų vertybių, jo beatifikacijos byla pasiekė baigiamąjį etapą. Paskelbimui palaimintuoju dar reikalingas stebuklo autentiškumo (nepaaiškinamo pagijimo), įvykusio su Jono Pauliaus II užtarimu, patvirtinimo. Daugelis mano, kad jo beatifikacija galėtų įvykti šių metų rudenį arba 2012-ųjų pavasarį. Statistika atspindi tendencijas Analizuojant statistinius pokyčius Katalikų Bažnyčioje, įvykusius per praėjusį pontifikatą, galima pabrėžti demografinių ir sekuliarizacijos tendencijų įtaką. Nuo 1978 iki 2005 metų katalikų skaičius pasaulyje išaugo 45 procentais (nuo 757 milijonų iki 1,1 milijardo), daugiausia dėl bendrojo gyventojų skaičiaus didėjimo besivystančiuose kraštuose. Nors čia reikėtų išskirti Afriką, kurioje katalikų daugėjimas gerokai pralenkė bendrą žemyno gyventojų skaičiaus augimą, ir tai yra didžiulis misionierių nuopelnų (taip pat ir dažnų Jono Pauliaus II vizitų į Juodąjį kontinentą) rezultatas. Taigi, Bažnyčia Afrikoje per praėjusį pontifikatą išaugo netgi 172 proc., ir katalikų dalis bendrajame žemyno gyventojų skaičiuje padidėjo nuo 12 proc. iki 17 proc. Jeigu afrikiečiai katalikai 1978 metais sudarė tik 7 proc. visų šio tikėjimo išpažinėjų pasaulyje, tai 2004 metų pabaigoje jų dalis padvigubėjo iki 14 proc. Pietų ir Šiaurės Amerikoje, kur gyvena apie pusę Katalikų Bažnyčios narių, per popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą katalikų skaičius išaugo maždaug 50 proc., tai yra atitiko bendruosius demografinius pokyčius. Panaši padėtis buvo Okeanijoje (Australijoje). Azijoje nuo 1978 iki 2005 metų katalikų pagausėjo 80 proc. ir pralenkė vietines demografines tendencijas. Tačiau bendrame šio didžiulio žemyno gyventojų skaičiuje katalikų dalis yra labai nedidelė (tik 2,9 proc.), todėl čia lieka didžiausi iššūkiai evangelizacijai. Europos padėtis, kaip gerai žinome, kelia didžiausią rūpestį. Per praėjusį pontifikatą katalikų skaičius Senajame žemyne išaugo vos 4,6 proc. (pirmąjį Jono Pauliaus II dešimtmetį katalikų Europoje pagausėjo 13 milijonų, tačiau per likusius 16 metų sumažėjo 650 tūkstančių) ir ši tendencija atspindėjo demografinę stagnaciją. Dėl demografinės padėties bei sekuliarizacijos susidarė nepatenkinama padėtis sielovadoje. Per popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą bendras kunigų skaičius pasaulyje sumažėjo 3,5 proc. Žinant, kad per tą patį laikotarpį katalikų planetoje padaugėjo 45 proc., galima suprasti, kad pastoracijos krūvis vidutiniškai vienam dvasininkui tapo gerokai didesnis. Tiesa, padėtis atskiruose žemynuose taip pat labai nevienoda: 19782004 metais Europoje kunigų sumažėjo 20 proc., Šiaurės Amerikoje sumažėjo 13 proc., Pietų Amerikoje išaugo 29 proc., Azijoje išaugo 74 proc., o Afrikoje netgi 84 proc. Šie duomenys atspindi prieštaringą dvasinių pašaukimų dinamiką: per Jono Pauliaus II pontifikatą seminaristų skaičius pasaulyje išaugo 77 procentais, bet pirmiausia šis skaičius išaugo Afrikoje (304 proc.) ir Azijoje (153 proc.). 2005 metais 1 milijonui Afrikos katalikų teko 150 seminaristų, Europoje 84 seminaristai, o Šiaurės Amerikoje tik 67 seminaristai. Todėl šiandien tokia aktuali pašaukimų sielovada Vakarų pasaulyje, kuri turi būti esminė bendrosios evangelizacijos dalis.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |