|
Magdalietė Velykų dienos
Kun. Vytenis Vaškelis
Evangelija, skirta Jėzaus prisikėlimo aprašymui, mažai ką turi bendra su mūsų vaizduotei patraukliu reginiu: staiga nežemiško ryškumo šviesa nutvieskia rūsio sienas ir... suvirpa (gyvybės ant kryžiaus netekęs) Viešpaties kūnas. Jėzus išsilaisvina iš Jį varžančių drobulių ir, angelų pulkams trimituojant bei giedant: Aleliuja!, keliasi iš numirusiųjų.
Ne, tokio vaizdingo paveikslo mums neduota matyti. Priešingai, Velykos prasideda nuo išgąsčio: Marija Magdalietė (ji buvo išgydyta nuo demonų apsėdimo) atėjusi prie Jėzaus kapo (Jn 20, 1) vos patiki tuo, ką mato: užantspauduotas didžiulis akmuo nuo rūsio angos nuverstas, sargybinių nė kvapo, o pritrenkianti realybė kapas tuštutėlis, nes jame nebėra To, kuris viską dėl mūsų paaukojo, kad tik mes laisvai ryžtumės priklausyti Jam, ir viską, be ko žmogus praranda savastį, atrastume Jame.
Netikėtai prasideda tarsi lenktynės su laiku. Magdalietė, trokšdama žaibiškai pranešti, jog iš kapo dingo Viešpats, tekina skuba pas apaštalus Petrą ir Joną, kurie sužinoję, kas įvyko, patys strimgalviais lekia prie kapo. Yra laikas žmogui, dėkojant Dievui už Jo artumą, ramiai ir lėtai, pavyzdžiui, vaikščioti sodo paunksnėje, ir yra metas dumti, ypač kai nedelsiant būtina kitiems pranešti pribloškiančią naujieną: nebėra kape Viešpaties, kuris tikintiesiems dosniai dovanodavo su Juo buvimo palaimą, nes Jis pats yra nuolat atsinaujinantis Buvimas.
Mums ne taip svarbu, kaip įvyko pats Jėzaus prisikėlimas, bet nepalyginti svarbiau yra žinoti, kad Jo sekėjai visiškai nesitikėjo su Juo vėl susitikti, juolab drauge valgyti kvapnią žuvį. Kai Prisikėlusysis daug kartų pasirodė saviems mokiniams, atrodo, jiems derėjo surengti tokią įsimintiną Velykų eiseną, kurioje Jis ne ant kokio nors menko asilėlio jotų, bet keturiais žirgais kinkytoje karietoje važiuotų, o milžiniška smalsuolių minia taip garsiai skanduotų: Osana, Nemirtingajam!, kad jų šauksmai už Izraelio ribų nuaidėtų.
Tačiau žmonės net iš artimiausios Jėzaus aplinkos, užuot iš džiaugsmo pradėję viešai garbinti Dievo Sūnų, deja, būdami Jo artumoje, iš išgąsčio virpėjo kaip epušės lapai ir tarėsi matą dvasią (Lk 24, 37). Jėzus suprato, kad Jo mokinių mąstymą dar pernelyg kaustė dramatiškai Kalvarijos kalne vykusi Atpirkimo auka, kuri taip giliai buvo įsirėžusi į jų širdis, jog Jam reikėjo iš naujo atverti savo sekėjų protą, idant jie suvoktų esamą realybę: Išganytojas dėl to ir mirė ant kryžiaus, kad prisikeltų (kaip buvo anksčiau įspėjęs) ir, būdamas amžinai gyvas, su jais ir visais tikinčiaisiais Žemėje, o paskui Danguje visados bendrautų.
Štai tokios anuomet buvo pirmųjų krikščionių pirmosios Velykos: apaštalai palaipsniui išsivadavo iš jų dvasinę iniciatyvą slopinančių Mokytojo mirties vaizdų ir, susitikinėdami su Prisikėlusiuoju, ypač po Jo žengimo į Dangų, džiugiai šlovindavo Dievą šventykloje laukdami Šventosios Dvasios išsiliejimo: Jūs būsite apgaubti jėga iš aukštybių (Lk 24, 49).
Jei tik galėtume paklausti Marijos Magdalietės ir sulaukti atsakymo, kaip reikia švęsti Velykų šventę, ji, prisimindama kadaise buvusį susitikimą su ką tik prisikėlusiu Kristumi, iš dangiškų aukštybių galbūt tokiais žodžiais prabiltų: Aš anuomet išvydau akis į akį Viešpatį, tačiau ne iškart Jį atpažinau. Viskas vyko pagal Jo planą: pirmiausia Jis mane atrado ir tik tada, kai pašaukė mane vardu, parpuoliau prieš Jį ant žemės ir, apkabinusi Jo kojas, troškau, kad ši stulbinanti akimirka virstų amžinybe. Tačiau Jis švelniai mane paprašė, kad liaučiausi Jo kojas meilės ašaromis drėkinusi, nes tikrosios meilės pilnatve bus visada galima džiaugtis tik Tėvo namuose. Aš paklusau ir išskubėjau apaštalams pranešti, jog Mokytojas tikrai yra gyvas.
Magdalietė savo žodžius galbūt taip užbaigtų: Jėzus ne tik gyvas, bet Jis nuolat veikia meile, kuri baimę veja šalin. Kai vis labiau pažinsite Jėzų ir mylėsite Jį, tada jums neteks matyti laimės sutemų, nes dar uoliau darysite gerus darbus tiems, už kuriuos Jis mirė ir prisikėlė. Laisvai leiskite Prisikėlusiajam veikti savo širdyse ir tada vis dažniau patirsite tikrąją Velykų ramybę bei džiaugsmą.
© 2010 XXI amžius
|