Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Keturios  kolonos

Kun. Petras Dumbliauskas 

Kai Amerikos prezidentas Džordžas Vašingtonas, baigęs kadenciją, turėjo valstybės vairą perduoti savo įpėdiniui Džonui Adamsui, bažnyčioje ilgai meldėsi, o po to kalbėjo naujajam prezidentui ir senatui: „Tikėjimas, dora, teisingumas ir meilė yra pagrindiniai tautos pamatai ir kolonos. Kas šiuos pamatus bando ardyti bei kolonas griauti, to negalima vadinti ne tik piliečiu, bet ir žmogumi“.

Ką Vašingtonas pasakė apie tautos pamatus ir kolonas, tą galime pasakyti ir apie pamatus ir kolonas, ant kurių laikosi Bažnyčia. Apie kiekvieną jų – plačiau.

Tikėjimas

Pavartykime Evangelijos puslapius – ten daugelyje vietų rasime Išganytoją kalbant apie tikėjimą: pabara abejojančius, kaip apaštalą Tomą, pagiria, kaip šimtininką  už gražų jo pasitikėjimą ir tikėjimą, o aiškiausiai kalba apaštalams atsikėlęs iš numirusių: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visa kūrinija. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16). Čia Išganytojas kalba savo dievišku autoritetu ir šis Jojo žodis yra aiškus ir tvirtas.

Apaštalas šv. Jokūbas tarsi papildo Viešpaties žodžius ir nurodo, koks turi būti mūsų tikėjimas. „Kas iš to, mano broliai, jei kas sako turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdieninio maisto, ir kas nors iš jūsų tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?!

Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonas tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 14–20). Trumpai tariant, išganymui reikalingas tikėjimas, o tikėjimą turi lydėti tikėjimo dvasia, t. y. būtina užlaikyti visa, ko moko tikėjimas. Tada galėsi vadintis tikinčiu, geru krikščioniu, kataliku, geru žmogumi.

Airiai neturi tokio termino „praktikuojantis katalikas“, kaip pas mus yra. Ar gali būti ir nepraktikuojantis katalikas? Jei gydytojas kiekvieną dieną dirba ligoninėje, lanko ligonius namuose, vadiname jį gydytoju ir tiek, o jei ligoninėj nedirba, su ligoniais neturi jokių reikalų, ar galima jį vadinti gydytoju? Panašiai yra ir su kitų profesijų žmonėmis. Airių tautos didvyris, vadas, laisvės kovotojas Danielis O’Konelis buvo kilnus, taurus vyras, gyveno tikėjimo dvasia. Parlamente pertraukų metu nuo visų pasitraukęs kalbėdavo rožinį, o prieš mirtį kalbėjo: „Kūną skiriu Airijai tėvynei, širdį – Romai, o sielą atiduodu į dangaus Tėvo rankas“.

Kai vyko laisvės kovos su anglais, jis buvo kandidatas į parlamentą. Vienas airis buvo prasiskolinęs turtingam anglui, o pastarasis jį įmetė į kalėjimą. Kartą turtuolis jį aplanko kalėjime ir sako: „Dovanoju visą skolą, išleidžiu iš kalėjimo ir dar duosiu pinigų pragyvenimui, tik rinkimuose nebalsuok už O’Konelį“. Vargšas sutiko. Sugrįžusį į namus, jį pasitiko žmona su gausiu būriu vaikų, visi džiaugėsi. Žmona teiraujasi, kaip pavyko išeiti iš kalėjimo. Žinoma, jis viską papasakojo. „Ką tu padarei? – sušuko ji. – Tu pagalvok apie tėvynės laisvę ir sielos išganymą!“

Žmogus vėl atsisveikino su šeima, grąžino anglui pinigus ir sugrįžo į kalėjimą. Tai ir yra gyvoji tikėjimo dvasia ir tėvynės meilė. Šios paprastos airės moters ištarti žodžiai tapo visos Airijos tikėjimo ir laisvės šūkiu.

Dar prisiminkime visų amžių šventuosius, išpažinėjus, kurie, vadovaudamiesi tikėjimo dvasia, išsižadėjo visų savo turtų kaip Pranciškus Asyžietis, karjeros ir pasaulinės garbės kaip šv. Jurgis ir tūkstančiai, milijonai kankinių, praliejusių kraują ir atidavusių gyvybę, mintyse turėdami tik Dievo garbę, sielos išganymą ir amžiną gyvenimą.

Žoržas Klemenso (gimęs 1841 metais), politinis veikėjas, vėliau ministras pirmininkas, buvo aršus bedievis, ateistas. Kartą jį aplankė vienuolė sesuo Teodesa. Klemenso pristatė ją savo kolegoms sakydamas: „Tai sesuo Teodesa, mes su ja geri draugai, ji buvo mano auklėtoja. Bet, sese, ar žinai, kad aš nekrikštytas?“ Teodesa atsakė: „Tai labai gerai, kad nekrikštytas“. Klemenso nustebęs paklausė, kodėl gerai. Sesuo atsakė: „Jei būtum pakrikštytas, kadangi esi bedievis, būtum apostatas, atkritėlis, atpuolėlis, šv. tikėjimo išdavikas, o dabar – tik bedievis“. Tada Klemenso kreipėsi į ministrus: „Tai tinka ir jums, kurie buvote pakrikštyti, o tapote apostatais, bedieviais...“

Pagalvokime apie mūsų tautiečius lietuvius, jei dar galima juos tokiu vardu vadinti, kurie okupacijos metais kolaboravo su tautos budeliais ir su demoniška neapykanta ardė Bažnyčios bei tautos pamatus, griovė kolonas. Paskaitykime „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurioje kaip veidrodyje atsispindi vaikų darželių auklėtojų, pradžios ir vidurinių mokyklų mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, įstaigų vadovų smurtas, diskriminacija, išdavystės, pasmerkimai kalinimui, tremčiai ar net mirčiai... Ar juos galima vadinti tautiečiais, žmonėmis? Šiandien jie, pasikeitę kaukes, dedasi tautos patriotais, tikėjimo, doros mokytojais, ugdytojais. Tikra begėdystė!..

Dora (nekaltybė)

Kristus yra nekaltų sielų mylėtojas: sau Motiną pasirinko Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją, Globėją – teisų, skaistų vyrą Juozapą, mylimiausias Jojo mokinys buvo skaistus apaštalas Jonas, kuriam leido Paskutinės Vakarienės metu priglausti galvą prie krūtinės ir klausytis, kaip plaka mylinčioji dieviška širdis. Amžių bėgyje tūkstančiai ir milijonai nekaltų sielų Jam pasiaukos iki mirties.

1944 m. sausio 3 dieną Kaune Alfonsas Čeponis ir jo sėbrai nušovė dvi mergaites, gynusias nekaltybę, lietuvaičių garbę. Ant jų paminklo užrašyta: „Stasė Žukaitė ir Elena Spirgevičiūtė žuvo gindamos mergaitės garbę. Jų tauri širdis ir geležinė valia buvo galingesnė už mirtį. Jums kankinių vainikas, mums Tautos garbė. Palaiminti nesuteptos širdies: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

1970 m. gegužės 23 dieną, gindama nekaltybę, žuvo studentė Danutė Burbaitė iš Kapčiamiesčio parapijos. Ji su drauge ėjo nuo Veisiejų į namus. Pavijo jas sunkvežimis. Jos paprašė pavėžinti, o gal vairuotojas su draugu pasiūlė. Tačiau sunkvežimis pasuko iš kelio į mišką. Nujausdamos pavojų, jos abi šoko iš važiuojančio sunkvežimio. Danutė žuvo, o jos draugė buvo sužeista. Tokių kilnių lietuvaičių yra ir daugiau.

Mes visi trokštame laimės. Ta savybė yra įdiegta Kūrėjo mūsų prigimtyje. Tačiau bet kokios laimės pagrindas yra nekaltybė.

Jaunimas mokosi, dirba, išvažiuoja į kitus kraštus ieškoti laimės ir ją gali surasti, jeigu jaunas žmogus, jaunuolis ar mergaitė brangins nekaltybę. Kas ją praranda, tas nepataisomai sugriauna savo laimę.

Kunigas lanko parapiją. Užeina į vieną butą. Sutinka pasipuošę tėvai, sūnus. Kunigas klausia, ar čia visa šeima. Motina, kiek nuraudusi, nuleidusi galvą tyliai taria: „Dar yra duktė“. Kunigas nori ir ją pamatyti. Kitame kambaryje sėdi netekėjusi dukra prie invalido vaikelio... Prisiminkime Šimonių Urtikę, Vienuolio Veroniką bei daugelį kitų. Sunku tokioms mergaitėms svajoti apie laimę, o kartu – jų kūdikiams ir tėvams. Kiekvienais metais tuokiasi šimtai, net tūkstančiai ir visi kaip vienas svajoja apie šeimos laimę. O ar ją suranda? Jei ne, tai kodėl?

Kristus kalbėjo, jog išmintingas žmogus pastatė savo namus ant uolos. Lijo lietus, upė patvino, pūtė smarkus vėjas, bet namai nesugriuvo, nes jie buvo pastatyti ant uolos. Ta uola – granitas, marmuras – tikėjimas, dora.

Gyveno graži, laiminga šeima: trys dukros ir sūnus. Kartą duktė Agnietė kalba motinai: „Mama, kokie mes visi laimingi. Kokia graži meilė ir pagarba jūsų, tėvų, vienas kitam, kokia šiluma, gerumas, tarsi saulės spinduliai, smelkiasi į mus iš jūsų širdžių; nesigirdi nei keiksmų, nei pikto žodžio, nėra nei tabako ar degtinės kvapo, kaip kitose šeimose“. Motina atsakė: „Mieli, mylimi mūsų vaikeliai, visa tai yra dėl to, kad mudu su tėveliu prisiartinome prie altoriaus su nekaltomis širdimis, su žalia rūta, su baltu lelijos žiedu. Jei ir jūs norite būti šeimose laimingi, saugokite nekaltybę ir būkite tvirti tikėjime, kaip ir jūsų tėveliai...“

„O neišmintingas žmogus, – taip kalba Kristus, – pasistatė namus ant smėlio. Lijo lietus, upė patvino, pūtė smarkus vėjas ir namai sugriuvo, o jų griuvimas buvo baisus...“

Daugelis jaunų šeimų stato namus ant smėlio, ant savo gyvenimo moralinių pelėsių bei puvėsių, prie altoriaus artinasi be tikėjimo, tik dėl ceremonialo, be doros, be nekaltumo. Ir čia nereikia būti kokiu pranašu: ši šeima nebus laiminga, nes ir toliau lydės nedorybė, neištikimybė, nesantaika, skyrybos, naujų šeimų sudarymas – toks pat statymas ant šiukšlių, mėšlo.

„Kas paleidžia moterį ir veda kitą, svetimoteriauja, o kas paleistą veda – svetimoteriauja“, – sako Kristus.

Mes visi svajojam ne vien apie savo laimę, bet ir laimę mūsų tautos, tėvynės Lietuvos. Ir vėl turime eiti tuo pačiu nekaltybės takeliu. Jei prie valstybės vairo stovės tikintys dori vyrai ar moterys, mes galime tikėtis šviesios savo Tėvynės ateities. Jei ne? Kas tuomet mūsų laukia?!

Buvęs prezidentas, vėliau premjeras palieka savo žmoną Juliją ir išardęs Butrimų šeimą veda Kristiną. Metrikacijos įstaigos darbuotoja net didžiavosi ir gyrėsi, kad jai teko garbė sutuokti Brazauską... Jei ji būtų turėjusi tyrą sąžinę, orumą ir tikėjimą, būtų ištarusi: „Kokią nemalonią pareigą turėjau: reikėjo sutuokti svetimoteriautojų porą“. Kiek žinoma, Krašto apsaugos ministrė taip pat gyvena svetimoterystėje, o kiek nežinoma... Apsidairykime plačiau.

Sausio 30-tą mons. Alfonsas Svarinskas, minėdamas savo 85 metų sukaktį, kalbėjo: „Itin skaudu girdėti, kad mūsų bedantė (o gal bestuburė, besmegenė) valdžia be jokio pasipriešinimo leido šį pavasarį sostinėje rengti tarptautines gėjų ir lesbiečių eitynes... Mielieji, ar reikia mums didesnio skandalo?!. Jie neslepia savo tikslų ir kėsinasi tvirkinti mūsų vaikus, jaunimą, paniekinti ir sugriauti šeimos moralines nuostatas... Tikiuosi, tikri lietuviai, savo tėvynės patriotai, neleis, kad mūsų gimtojoje žemėje šeimininkautų visokio plauko ištvirkėliai... Ar daug galime turėti vilčių dėl laimingos tėvynės ateities?!“

Teisingumas

Kaune ant teismo rūmų yra užrašas: „Justitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“). Taigi teisingumas yra ir valdymo, valstybės institucijų, įstaigų, mokyklų, šeimos ir kiekvieno žmogaus veiklos ir egzistencijos pagrindas. Mūsų tėvai mus mokė: „Būk teisingas ir tavęs niekas nebijos ir tu nieko nebijosi“. Tiesą pasakius, tai tiko aniems laikams, bet ne šiandienai. Šiandien ir teisingiausias žmogus turi daug ko bijoti. „Ar auksu kas žiba, ar būtų tik maža sagutė, kas tau nepriklauso – neliesk“, – taip mokė tėvai. Ir iš tiesų tėvų žodžiai ir pamokymai vaikams nenuėjo veltui; augo ir brendo teisingų žmonių kartos. Kaimuose retai kas žinojo raktus – užkištas žagarėlis, šipuliukas už durų rankenos ar pastatyta šluota prie durų liudijo, kad namuose nieko nėra. Ir atėjęs žmogus, pamatęs tokius ženklus, skubėdavo nuo jų pasitraukti.

Kristus pasakė: „Atiduokite tad kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Šiais žodžiais išganytojas išreiškia teisingumo esmę, nurodydamas kiekvienam atiduoti kam kas priklauso. Ciesoriui priklauso karo tarnyba, mokesčiai, pareigų sąžiningas atlikimas įstaigoje, gamykloje, net ir važiuodamas autobusu, troleibusu, kad ir nedidelį atstumą, visada pažymi vienkartinį bilietą. Privalu būti teisingu, be nuolaidų ar sukčiavimo atlyginti kiekvienam patarnaujančiam žmogui.

Kartą Amerikoje poste stovi jaunas kelių priežiūros policininkas. Pastebėjo vairuotoją, pažeidusį eismo taisykles. Jį sustabdo, patikrina dokumentus. Pasirodo,  tai policijos viršininkas. Policininkas išrašo baudos kvitą, jį įteikia pažeidėjui. Tas nusišypso ir taria: „Atmink, jaunuoli, kai ateis laikas paaukštinti tave tarnyboje, žinok, kad tuos dokumentus pasirašau aš“. Policininkas atsakė: „Žinok, tamsta, kai ateis laikas mane paaukštinti tarnyboje, atsimink, kad savo gretose turi sąžiningą policininką“.

Kas yra Dievo, reikia atiduoti Dievui. Dievui priklauso garbė.

Išganytojas gundytojui pasakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31).

Katalikų Bažnyčios katekizmas taip pat aiškiai nurodo, kaip reikia garbinti Dievą: tikėti į Jį, užlaikyti visus Dievo įsakymus, eiti sakramentų ir melstis. Kad mūsų tautoje nėra teisingumo rodo ir tai, kad vieni žmonės yra prie skurdo ribos arba yra ją peržengę, o kiti vartosi prabangoje, milijonuose. Tad kyla klausimas, iš kur jie?

Fizikos dėsnis sako, kad jei du indus su skysčiu sujungsime vamzdeliu ar gumine žarnele, abiejuose induose skysčio lygis bus vienodas, nes gamta siekia išlaikyti vienodą skysčio lygį. Mūsų gyvenime, deja, yra kitaip: vienų algos siekia keliolika ar kelias dešimtis tūkstančių į mėnesį, o kitų nesiekia nė tūkstančio. Tokie atlyginimų skirtumai randasi dėl solidarumo tarp žmonių stokos, dėl suklestėjusio neteisingumo.

Meilė

„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip kad aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9–12).

„Jei kalbėčiau žmonių ir augalų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis, ir visą mokslą, ir visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Jei išdalinčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 1–8).

Iš pasakytų Viešpaties žodžių ir iš minčių šv. Povilo laiško korintiečiams labai aišku, kas yra meilė ir kaip reikia mylėti. Šv. Augustinas sako: „Mylėk ir daryk ką nori“. Jei mylėsi Dievą, Jam nenusikalsi, nelaužysi Jojo įsakymų, jei mylėsi žmogų, jam nekenksi, nenuskriausi, vien tik jam visur ir visada padėsi. Pagaliau didysis Dievo įsakymas skelbia: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, o savo artimą – kaip patsai save“.

Ką reiškia mylėti Dievą visa širdimi? Tai reiškia, kad mūsų širdis visa turi priklausyti Dievui, kad Dievas būtų mūsų visos širdies Šeimininkas. Kai kūno širdyje Jis tėra tik kampininkas, sklypelnikas arba išvis Jam nėra vietos, Kristus sakė: „Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.

Legenda pasakoja, kad mirė turtuolis. Gydytojai daro skrodimą ir – nuostabus dalykas – jame neranda širdies... Vienas jų atidaro pinigų skrynią ir ten pamato dar plakančią širdį... Aišku, ta širdis Dievo nemylėjo.

Mylėti visa siela. Bet kaip žmogus mylės Dievą visa siela, jei jis abejoja žmogaus sielos buvimu arba visai netiki į amžinąjį gyvenimą. Anglų rašytojas Valteris Skotas viename savo kūrinėlyje pasakoja apie žveją, kuris pamilo undinę ir prašė už jo tekėti. Undinė sutiko už jo tekėti tik su sąlyga, jei jis parduosiąs savo sielą. Ir eina jis pas kunigą, kuriam pasiūlo: „Tėve, pirkite iš manęs sielą!“ „Ką tu galvoji, mano mielas brolau, argi tu nežinai, kad žmogaus siela yra brangiausias turtas ir nėra tokių vertybių, už kurias galima būtų ją nupirkti. Argi tu nežinai, ką pasakė pats Kristus? Kas iš laimėto viso pasaulio, jei pažeista ar prarasta siela ir amžinasis gyvenimas“.

Meilė yra akla ir galinga. Dabar žvejas negalvoja apie sielos vertę, jis galvoja apie meilę undinei, todėl eina į turgų ketindamas parduoti ją pirkliams. „Pirkite iš manęs sielą!“ – siūlo pirkliams. O tie tik juokiasi sakydami, kad jo siela neverta ir seno skatiko.

Čia kalbama apie gyvenimo tikrovę: vieni dėl sielos išganymo paaukoja viską – tėviškę, laisvę, sveikatą ir net gyvybę, o kiti jos visai nevertina, kaip ir anie pirkliai.

Tas gali mylėti Dievą visa siela, kas ją laiko didžiausia vertybe, ir mylėdamas Dievą prašo malonių ją pašventinti ir išgelbėti. Mylėti visu protu – reiškia stengtis Dievą vis labiau pažinti, gilintis į Dievo apreikštas tiesas, t. y. į Šventąjį Raštą, Bažnyčios skelbiamą mokslą, Bažnyčios Tėvų, Daktarų mintis, siekti kilnumo, dorovingumo.

Mūsų žmonių Dievo pažinimas, tikėjimo tiesų žinojimas yra apverktinas. Pažinojau vieną Žemės ūkio akademijos dėstytoją, kuris ruošė mokslinį darbą doktorantūroje. Retkarčiais jis mane aplankydavo. Kartą atėjo su savo sužadėtine. Vėl pasikalbėjome, dabar – jau apie būsimą santuoką. Jiems pasakiau, kad mano pareiga yra patikrinti susituokiančiųjų tikėjimo tiesų žinojimą. Jo klausinėjau kaip vaiką, besiruošiantį Pirmajai Komunijai. Mano didžiausiai nuostabai, neatsakė nė į vieną klausimą. Tuomet pasiteiravau, kokį pažymį kaip dėstytojas sau parašytų? „Du su pliusu“, – atsakė. „Kad du, tai aišku, – tariau. – Bet už ką tas pliusas?“ „Už gerą iniciatyvą“, – atsakė dėstytojas. Kitas panašus gyvenimiškas pavyzdys. Aplanko mane du vyrai. Prisistato: tėvas – statybos inžinierius ir sūnus – ką tik medicinos mokslus su pagyrimu baigęs jaunas gydytojas. Pastarasis nori tuoktis kitoje parapijoje, o tam reikia gyvenamosios vietos klebono leidimo bei pažymėjimo apie laisvą būseną bei tikėjimo tiesų žinojimą. Istorija pasikartojo kaip su anuo dėstytoju. Tėvas susijaudinęs kalbėjo: „Mano mielas sūnau, kokia man gėda, kad nieko nenusimanai tikėjimo dalykuose. Juk esi labai gabus, taip puikiai baigei medicinos mokslus, o dabar?!..“

Dažnai apsilanko sužadėtiniai susitarti dėl santuokos. Egzaminas: tikėjimo tiesų nežino, poterių nemoka, kalbėti rožinį nemoka, bažnyčią lanko retai, kartais nuo Pirmos Komunijos dar nebuvo išpažinties. Tuomet jiems sakau: „Mieli sužadėtiniai, kad jūs nieko nemokate, aš visai nesistebiu, nes panašiai atsakinėja ir kiti sužadėtiniai. Mane stebintų tie, kurie viską moka, tačiau gaila, kad tokių maža.

Mylėti visomis jėgomis. Apie pusę kilometro ar toliau nuo bažnyčios gyveno karo invalidas Domininkas. Jis buvo visiškai aklas ir be vienos kojos, tačiau kiekvieną dieną ateidavo į bažnyčią, į šv. Mišias. Apie dešimtį kilometrų buvo į Kauną. Autobusu nuvažiuodavo iki stotelės ir nueidavo į Katedrą. Buvo labai pamaldus. Žmonės jį gausiai šelpdavo, todėl nemažai aukodavo mūsų bažnyčiai ir seminarijai. Jam mirus, seminarija atsiuntė šešis klierikus ir kunigą ir aš su kunigu kaimynu iškilmingai, kaip tikrą kataliką, palaidojome. Jis Dievą mylėjo visomis jėgomis.

Sekmadieniais į bažnyčią ateidavo moteris iš už dviejų kilometrų, pasiramsčiuodama dviem ramentais. Kiek jai jėgų reikėjo?!..

Tuo tarpu netoli bažnyčios viename name gyveno penkios šeimos, tačiau nė vienas žmogus iš to namo nelankė bažnyčios...

Mylėti savo artimą, kaip save patį. Kas yra artimas ir kaip reikia jį mylėti, gražiai nusakyta apie gailestingąjį samarietį (Lk 10, 23-37) Šventajame Rašte, todėl tai kartoti nėra prasmės. Belieka pasiskaityti, tariant Jėzaus žodžiais: „Eik ir daryk panašiai“.

Trys beduinai (dykumų gyventojai) kalbasi tarpusavy: kaip atskirti, suvokti, kada pasibaigia naktis ir prasideda diena. Vienam jų atrodo, kad naktis pasibaigia tuomet, kai už penkiasdešimties žingsnių galima atskirti aviną nuo šuns, kitam – kai už penkiasdešimt žingsnių galima atskirti figmedį nuo platano. Trečiasis tarė: „Kai pamatai žmogų ir laikai jį savo broliu ar seserimi ir jį myli, tuomet jau yra diena. Jei būtų ir vidurdienis, ir saulė šviestų, bet tu nemylėtum žmogaus, tavo sieloje dar būtų naktis...“

Šv. Jonas, apaštalas, jau būdamas senelis, dažnai kartodavo vis tą patį: „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą“. Jo mokiniai prašė ką nors daugiau pasakyti, o jis atsakydavo: „Tai Viešpaties žodžiai ir už juos gražesnių nėra“.

© 2010 „XXI amžius“