Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Misija su malda ir pasninku už kunigus

Genovaitė Baliukonytė 

(Pabaiga. Pradžia Nr. 24)

Maldininkus iš Lietuvos mielai priėmė turkų šeima

Jozefas, Rasa, Rima ir Giedrius Turkijoje, Efeze, prie šv. Jono kapo

Turkijoje, Antiochijoje, su vietiniais gyventojais

Švč. M. Marijos namelis Turkijoje, Efeze

Kristaus gimimo grota Betliejaus bazilikoje

Rasa, Rima, Jozefas ir Giedrius Makedonijoje, prie Šv. Klemenso bažnyčios

Žvilgsnis į vakarėjančią Jeruzalę nuo Alyvų kalno

Maldininkai iš Lietuvos Vengrijos sostinėje Budapešte dalyvavo vengrų šventojo pagerbimo iškilmėse

Misionierius vaišino ir laimino senolė vengrė

Grįždami namo misionieriai užsuko į kunigų rekolekcijas Arse (Prancūzija), kur į vieną vietą susirinko 1200 kunigų iš viso pasaulio

Grįždami per Zakopanę misionieriai ne tik atsigavo, pataisė sveikatą, bet paragavo ir sniego

Pamačius Irako skurdą, grįžti teko su tankečių palyda

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Juodkalnijoje

Dievas koregavo maršrutą ir teikė jėgų

„Dar Lietuvoje suplanavome pakartoti apaštalo Jokūbo misijos kelią, – pasakoja Rima, – bet keliaujant kelionės maršruto planas buvo gerokai pakoreguotas, nes dėl valstybių sienų ir tarpusavio nesutarimų į Šventąją Žemę teko vykti aplinkiniu keliu.“ Pasak misionierių, kelionėje jiems teko patirti nemažai išbandymų – stigo ne tik maisto ir pinigų, bet buvo ir nemažai nusivylimų – jie patyrė kai kurių žmonių išdavystę bei abejingumą. „Kai rengėmės misijai, daug kas mus palaikė, drąsino, gyrė, žadėjo padėti, bet vėliau pamiršo net žinutę parašyti, paklausti, kaip mums sekasi – o juk buvo ir gyvybei pavojingų akimirkų. Tikrą bičiulystę pajutome tik iš nedaugelio, – prisipažino Rima. – Daugiausia mums pagelbėjo paprasti neturtingi žmonės, tie, kuriems pinigai tikrai lengvai nebyrėjo, bet kuriems dvasiniai dalykai buvo labai svarbūs. O iš verslininkų padėkoti norėtume tik vienam žmogui – Kauno žvakių fabrikėlio savininkui Algimantui Jakeliui. Jis pažadėjo savo pagalbą ir nenuvylė, tvirtai laikėsi duoto žodžio, padėjo kiek galėjo. Jo dėka turėjome ir labai reikalingą kelionėje navigacijos priemonę, be kurios būtų buvę labai sunku.“

Italijoje aplankė šventųjų kapus

Iš pirmojo apsilankymo Medžiugorjėje (Bosnija ir Hercegovina) misionieriai patraukė į Italiją. „Pirmoji ir svarbiausia misijos vieta buvo Loreto miestas, – pasakoja Giedrius.– Čia iš Nazareto perkelta dalis namelio, kuriame gyveno Švenčiausioji Mergelė Marija. Šiame namelyje jai apsireiškęs arkangelas Gabrielius pranešė, kad ji pagimdys Dievo sūnų, pradėtą iš Šventosios Dvasios. Kai buvome šioje vietoje, jautėme, kad tai labai stipri energetiniu požiūriu vieta.“ Kita svarbi misijos vieta buvo Asyžius. Asyžius – šv. Pranciškaus žemė. Garsiausias šio miesto paminklas, traukiantis viso pasaulio maldininkus, – Šv. Pranciškaus vienuolynas ir Šv. Pranciškaus bazilika, kurioje palaidotas šventasis. Asyžiuje yra ir bažnyčia, kurioje ilsisi šv. Pranciškaus bendražygė šventoji Klara. Misionieriai pasimeldė ir prie jos kapo.

Paskui maldininkai lankėsi Romoje ir Vatikane. „Pirmiausia pasimeldėme prie apaštalo Pauliaus kapo, – prisimena sesuo Rima.– Tada buvo kaip tik Sekmines, vyko atlaidai.“ „Po šv. Mišių Apaštalo Pauliaus bazilikoje sutikome kardinolą, – papildo jos pasakojimą Giedrius. – Papasakojome jam apie savo misiją. Kardinolas apsidžiaugė ir pasakė, kad labai reikia tokių žmonių. Paprašėme, kad jis mus palaimintų.“ „2009-ieji buvo paskelbti šv. Pauliaus metais, mums teko laimė apžiūrėti ir grandines, kuriomis jis buvo sukaustytas kalėjime (jos eksponuojamos tik per jubiliejus) bei pasirašyti aukojančiųjų knygoje“, – pasakojo Rima. Po to misionieriai vyko į Vatikaną, dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo popiežius Benediktas XVI, vėliau meldėsi prie popiežiaus Jono Pauliaus II kapo.

Piligrimai iš Lietuvos aplankė Porcinkulę, Kašią (šv. Vito kapą) ir ten pasimeldė. Neaplenkė jie ir Paduvos, Šv. Antano bazilikos, kurioje palaidotas šv. Antanas Paduvietis.

Turtingi europiečiai – abejingi ir saviems

Keliaudami per katalikybę išpažįstančias Europos šalis misionieriai patyrė ir nemalonių įspūdžių. Jie labai pasigedo iš save krikščionimis laikančiųjų europiečių supratimo, meilės ir atjautos, patyrė daug abejingumo. Net tikėjimo broliai savo vienuolynuose nelabai noriai priimdavo, išskyrus vienuolius saleziečius. Pasak Giedriaus, Romoje prieglaudą jie gavo pas saleziečius, o kai nuvyko į Turiną (saleziečio tėvo Jono Bosko ir Kauno Palemono saleziečių bendruomenės atkūrėjo kunigo Maksimo Bianko gimtinę), buvo ypač gražiai priimti. „Nesinori nei peikti, nei gražbyliauti, bet italai, nors ir pietiečiai, yra labai šalti žmonės, jie nėra linkę padėti savo artimui, nors to negalima sakyti absoliučiai apie visus. Sutikome ir labai nuoširdžių žmonių, pavyzdžiui, kad ir kunigo Maksimo rekomenduotą močiutę Florą. Ji mums buvo atsidavusi visa širdimi. Labai nuostabus žmogus. Manau, kad močiutė Flora mus būtų šiltai priėmusi ir jei būtume pas ją atėję tiesiog iš gatvės. Bet tokių žmonių reta,“ – apgailestavo Rima.

Nustebino musulmonų nuoširdumas

„Musulmonai, kuriuos teko  sutikti Turkijoje, labai pakeitė mūsų požiūrį į juos, – pasakoja Giedrius. – Šioje musulmoniškoje šalyje labai suprantamas ir užjaučiamas kiekvienas žmogus. Turkijoje yra toks posakis: „Svečias į namus – Dievas į namus“. Čia kiekvienas svečias (žinoma, jei jis geras žmogus) priimamas labai svetingai ir nuoširdžiai. Gal todėl ir Švenčiausioji Mergelė Marija po Jėzaus mirties pasislėpė Turkijoje. Nuo tų laikų Stambule ir yra likę katalikų. Tačiau visi turkai yra labai nuoširdūs žmonės, užjaučiantys, ne materialistai. Kai eidavome miegoti į mašiną, koks nors turkas vis pasakydavo: „Miegokit ramiai, aš pasaugosiu, kad ko neatsitiktų“. Turkai jautrūs žmonės, jie intuityviai jaučia, koks tu žmogus – geras ar blogas. Jei geras, jei neturi blogų kėslų, tai ir jie visa širdimi stengiasi tau padėti.“ Svarbiausia aplankyta vieta Turkijoje, pasak Giedriaus ir Rimos, buvo Efezas. Čia po Jėzaus mirties gyveno Mergelė Marija, kai buvo priversta bėgti iš Jeruzalės. „Tai labai ypatinga vieta, čia melstis atvažiuoja įvairių religijų atstovai (tiek krikščionys, tiek musulmonai) ir kiekvienas meldžiasi savaip, savo kalba, – pasakoja Giedrius. – Įdomu, kad kai vykome ten melstis, kelyje sutikti musulmonai prašė pasimelsti ir už juos. Tai vieta, kur malda suvienija nežiūrint religinių skirtumų.“

Turkijoje padėjo ir Šventoji Dvasia

Ir ne tik dėl turkų nuoširdumo ir vaišingumo keliautojams teko čia užstrigti ilgiau. Jie Turkijoje ne tik ieškojo trumpesnio kelio į Šventąją Žemę, bet ir atrado pirmųjų krikščionių vietas bei vykdė apaštalavimą. Jų krikščioniška misija čia nesutiko jokios musulmonų priešpriešos, atvirkščiai – tik palaikymą ir supratimą. „Iš Turkijos salų planavome laivu nuplaukti į Jeruzalę, bet pasirodė, kad iš salų neplaukia laivai ir išvis iš Turkijos jokie laivai neplaukia į Šventąją Žemę, – pasakoja Giedrius. – Tada nusprendėme Jeruzalę pasiekti sausuma – per Siriją. Taip pervažiavom visą Turkiją (apie 1500 km) Sirijos link, bet paaiškėjo, kad jei įvažiuosime į Siriją ir mums į pasus įdės Sirijos antspaudą, tai po to kelias į Šventąją Žemę bus užkirstas, mat Sirija konfliktuoja su Izraeliu ir Izraelis nepriima nė vieno, kas buvo šioje šalyje. Todėl turėjome grįžti atgal ir vykti link Turkijos ir Irako sienos. Bevažiuodami Turkija radome Mandiro miestelį, kur aptikome pirmųjų krikščionių bažnyčią. (Šiame miestelyje dar ir dabar kalbama aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus.) Kai atėjome prie bažnyčios, ji buvo uždaryta, čia meldėsi tik kunigas. Sužinojęs, iš kur mes esame, kunigas įjungė visas šviesas, uždegė visas žvakes ir šitaip pagerbė mūsų atvykimą. Buvo be galo nuostabu. Senoji pirmųjų krikščionių laikotarpiu statyta bažnyčia labai kukli, visai kitokia negu dabartinės, joje nėra puošmenų, įprastų dabartinėse bažnyčiose, nėra jokių blizgučių, jokios prabangos. Tačiau bažnyčioje labai šviesu, daug žibintų, šviestuvų, kurie sukabinėti girliandomis.“  „Būti šioje senovinėje akmeninėje bažnyčioje buvo labai gera, – prisiminė Rima. – Jau pati atmosfera čia tokia dvasinga, dvelkianti pirmųjų krikščionių laikotarpiu. Tačiau po patirtos palaimos sulaukiau liūdnos žinios iš Lietuvos – kunigas Maksimo  pranešė, kad mano tėvelis reanimacijoje.“ Tėvelis mirė, todėl misionierei Rimai iš Turkijos porai dienų teko grįžti į Kauną, į savo tėvelio laidotuves. „Kad parvykau į tėvelio laidotuves, buvo tikras Dievo stebuklas, – susijaudinus prisimena skausmingos kelionės detales Rima. – Vykdama į Stambulo aerouostą mąsčiau, kad jeigu bilietas kainuos daugiau nei tūkstantį litų, tai aš jokiu būdu negalėsiu grįžti. Tačiau atsitiko stebuklas ir pavyko gauti bilietą už 700 litų. Manau, tai buvo Dievo ženklas.“.

Sugrįžus Rimai iš laidotuvių atgal į Stambulą, misionieriai tęsė savo kelionę toliau.

Irake pateko į karo zoną

Irako pasienyje kurdai išdavė leidimą apaštalauti Kurdistane ir perspėjo, kad nevyktume į Nuslumą, nes ten krikščionis žudo. „Vietų tai mes nežinome, kalbos nesuprantame ir užrašų neperskaitėme, – teigė sesuo Rima. – Ir kaip tyčia ten ir nuvykome. Likus gal 5 km iki miesto, mus sustabdė irakiečių kariškiai su tankete ir nusistebėję paklausė, kaip čia patekome. Brolį Giedrių, kuris geriausiai kalbėjo angliškai, nusivedė, o mes likome išsigandę sėdėti mašinoje.“

„Manęs kariškis ėmė klausinėti: ką jūs čia veikiame, kur važiuojame, ko važiuojame. Aš paaiškinau, kad mes esame misionieriai, kad vykstame į Šventąją Žemę. „Kaip į Šventąją Žemę?“ – nusistebėjo karininkas. Tada aš paklausiau, kodėl mes dabar užkliuvome, nes iki tol, kol važiavome, mus praleido per visus punktus ir niekas nieko nesakė. Tik viename punkte pasiteiravo, kur mūsų viza, bet pasiūlė ją ten pat įsigyti. Taigi mus visur lengvai praleido, tai mes ir keliavome toliau. Todėl aš ir čia jų paprašiau, kad mums leistų nusipirkti vizą, tačiau kariškiai atsakė, kad vizą įsigyti galima tik Londone.

Be to, į šią teritoriją įvažiuoti vizos duodamos tik žurnalistams, kariškiams, verslininkams ar kitiems svarbiems asmenims, o mes tokiai kategorijai nepriklausėme. Aš užsispyręs kartojau, kad mums reikia vykti į Šventąją Žemę, bet kariškis aiškino, kad per čia vykti negalima. Tada paprašiau, kad pakviestų vadą. Kariškis paskambino vadui, bet ir šis pasakė, kad vykti negalima. O aš vis kartojau, kad mes turim važiuoti į Šventąją Žemę. Tada kariškis pasakė: „Palaukit, atvešiu vadą“. Atvažiavo toks rimtas, griežto veido vyras ir liepė kariškiams mus palydėti atgal.“

„Net ir trumpo savo vizito Irake metu pastebėjome nežmonišką skurdą: namai sugriauti, o tie, kurie likę, – be langų, tačiau su satelitinėmis antenomis! Tiesiog gatvėse vaikščiojo karvės, ieškodamos konteineriuose maisto. Viso to baisumo neįmanoma apsakyti žodžiais, tai reikia pamatyti, – teigė Rima. – Visą laiką, kol buvome vieni, be Giedriaus, drebėjome iš baimės, nes buvome girdėję, kad su krikščionimis čia nežaidžia: viens du perrėžia gerkles ir viskas. O dar mūsų mašina buvo apkabinėta religiniais atributais... Aš visą tą laiką meldžiausi, o irakiečių kareiviai, matydami, kad esame labai išsigandę, mums siūlė šalto vandens. Paskui, galvoju, bus kaip bus, ir pasiėmusi dievocionalijas ėmiau apaštalauti, sakydama, kad Dievo meilė ir gailestingumas jungia visus ir kad mes visi esame Dievo vaikai, tad turime daugiau to, kas mus jungia, o ne priešina. Irakiečių kareiviai irgi užsidegė ta mano kalba ir man pritarė, o vienas net pasakė: „Aš irgi  krikščionis“, o kitas kariškis pasakė: „Yra pas mus krikščionių bažnyčia, duokit dievocionalijų, aš jas ten nunešiu“. Kai pasakėme, kad turime medalikėlių, kurie nuo blogo apsaugo, tada ir kiti kareiviai musulmonai puolė jų prašyti šaukdami: „Ir man, ir man...“ Puolėme viską dalinti. Kai susibičiuliavome, vienas kariškis net ėmė apgailestauti, kad jų šalį aplankėme tik dabar: „Jei būtumėte čia atvykę prieš karą, būtumėt pamatę klestinčią šalį, o dabar... Atėjo amerikiečiai išvaduoti mus nuo diktatoriaus, bet pamiršo išeiti. Tikrasis karas kilo ne dėl laisvės, o dėl naftos.“ Mums bekalbant sugrįžo ir Giedrius su vadu. Jis įsakė kareiviams su tanketėmis mus palydėti link sienos su Turkija. Taip vėl grįžome atgal į Stambulą.“

Turkijoje keliauninkus vėl pasitiko musulmonų nuoširdumas ir gerumas. Vienas turkas net pasisiūlė veltui 10 parų, kol šie svečiuosis Šventojoje Žemėje, pasaugoti jų automobilį.

Jeruzalėje patyrė džiaugsmą ir kančias

Misionieriai į Izraelį nuskrido lėktuvu. „Kai nusileidome Jeruzalėje, buvo penktadienis. Mus pasitiko brolis pranciškonas Teofilis. Jis mums padėti paskyrė seserį Antuanetę, – prisimena Rima. – Kartu su ja pradėjo ieškoti nakvynės. Pinigų beveik neturėjome, tai jai reikėjo mums surasti nakvynę arba labai pigiai, arba už dyką. Surasti pigią nakvynę Jeruzalėje nėra paprasta, o nemokamai beveik neįmanoma – čia viskas be proto brangu. Antuanetė mums parodė, kur yra pigiausių prekių parduotuvės ir net kur yra nukainuotos prekės. Per tas kelias valandas Jeruzalėje patyrėme ir meilę, ir panieką, sutikome šventų ir nešventų vienuolių. Antuanetė katalikų vienuolių labai gražiai prašė mums padėti, bet atsirado tokių, kur mūsų taip „pagailėjo“, kad sužinoję, jog neturime pinigų, nakvynės kainą nuo 30 eurų pakėlė iki 60 eurų (!).“ „Manau, jei būtum pasakę, kad esame turistai, – įsiterpė į pokalbį iki tol tylėjęs Juzefas, – gal būtų ir nuleidę kainas. Bet kai išgirdo, kad misionieriai...“ „Vienuolė Antuanetė vėliau apgailestaudama sakė, maniusi, – tęsė Rima, – kad to vienuolyno seserys per tiek metų pasikeitė, deja, pasirodo, apsiriko. Taigi per tas kelias valandas pajutome tai, ką ir pats Jėzus iš savo tėvynainių patyrė. Jis irgi buvo ir nesuprastas, ir savų nepriimtas. Aišku, sutikome ir gerų vienuolių, jie būtų priėmę, bet paprasčiausiai ten nebuvo vietos. Jeruzalėje viskas taip sugrūsta, ten viskas taip autentiška, kad, regis, net laikas sustoja. Taigi, čia, Jeruzalėje, Dievas mums leido patirti visus gyvenimo kontrastus: buvo atstūmimas, bet suradome ir šventą šeimą, kuri labai gražiai mus priėmė, kuri vienai nakčiai užleido savo kambarį už labai mažus pinigus.“

Pasak Rimos, pirmąją dieną vienuolė Antuanetė juos visus pravedė Kristaus Kryžiaus keliu (apie 7–8 km). (Jeruzalėje visos šios vietos užstatytos bažnyčiomis.) „Tai, ką mes patyrėme Jeruzalėje per tris valandas, ji teigė patyrusi per devynerius metus, – teigė Rima. – Visą šį Kryžiaus kelią mes ėjome su didžiausiomis kuprinėmis ant nugaros, nes nebuvo kur jų palikti, o karštis per 30 laipsnių. Prie kiekvienos stoties vis suklupdavome, prie kiekvienos išgyvendavome.“ „Kitą naktį vėl reikėjo ieškoti nakvynės, o kadangi pigiai nakvynės neradome, tai pasilikome budėti Kristaus kape, – tęsė pasakojimą Giedrius. – Vienuoliai pranciškonai kartais leidžia čia nakvoti, sudaro sąrašą ir vieną dieną per savaitę leidžia 20–30 žmonių pasilikti Kristaus kape pasirenkant maldai vietą. Tą naktį buvom ne tik mes, buvo ir daugiau žmonių. Pats buvimas ir pats budėjimas toje vietoje buvo be galo malonus.“„Vienuoliai mums parodė, kur galima pamiegoti dvi valandas, tai vieta ant tokių laiptų, kur šventoji Elena rado šventą kryžių (121 psalmė). Tąkart nuovargis buvo toks, kad mes jau norėjome vienuolio paklausti, ar negalima dabar primigti. Tačiau nespėjus mums prasižioti, jis, lyg išgirdęs mūsų mintis, visiems ištarė: „Dvi valandos poilsio“. Mes nebuvome pasiėmę jokių šiltų drabužių, buvau tik su marškinėliais, be jokių paklotų, o naktys ten šaltos, atsirėmėm į akmenis. Viena vienuolė mane uždengė tokia plona skarele, ji pasirodė tokia šilta lyg antklodė, o akmuo iš nuovargio – minkštas lyg pagalvė.“

Dar kitas tris naktis Jeruzalėje misionieriams pavyko praleisti vienuolyne, ten, pasak jų, nakvynė buvo tikrai karališka. Čia jie sutiko nuostabų vienuolį Benjaminą, kuris buvo kaip tikras tėvas.

„Jeruzalėje man labai įstrigo Paskutinės vakarienės kambarys, – tęsė pasakojimą Giedrius. – Ten irgi patyrėme neapsakomą malonumą.“ „Paskutinės vakarienė kambarys ne toks, kaip visi įsivaizduoja, – įsiterpė Rima. – Ten nėra nei stalų, nei suolų, tik tuščias akmeninis pastatas, kurio viduje stovi keturios masyvios kolonos. (Čia irgi meldžiasi įvairių konfesijų žmonės, sutikome net šamaną iš Afrikos.) Čia sklinda labai stipri energija dvasine prasme. Atrodo, net siela nuo kūno atsiskirs.“ „Kita labai įdomi vieta  buvo kalėjimas, – tęsė Giedrius. – Tai patalpa, kurios viduje akmenyje iškaltos dvi skylės, į kurias įkišo Kristaus kojas ir surakino grandine. Lankėmės ir ten, kur šventa Ona gyveno.“ „Ši vieta mums pasirodė labai niūri, čia pajutome daug skausmo, kryžiumi gulėjome, – įsiterpė Rima. – Lankėmės ir Betliejuje, už 30 km nuo Jeruzalės. Atstumai čia nedideli. Pati Jeruzalė yra padalinta kvartalais. Yra arabų kvartalas, yra krikščionių kvartalas. Čia būdami stengėmės vengti bet kokios konfrontacijos, nes mes turėjome tikslą skleisti Dievo meilę ir palaimą. Visur būdami stengėmės nesikišti ten, kur galėjome sukelti kokį nors susierzinimą. Todėl ir musulmonai mums linkėjo meilės. Beje, dar kartą galiu pakartoti, kad iš musulmonų pajutome daugiau meilės nei iš krikščionių katalikų. Ir dar. Mes, europiečiai, labai jau linkę skųstis savo blogu gyvenimu, bet ten, kur mes apsilankėme, žmonės daug sunkiau gyvena, bet nesiskundžia ir yra daug malonesni.“

© 2010 „XXI amžius“