Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva. Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ketinimu nužudyti žurnalistę įtariami armėnų teroristinės organizacijos atstovai

Gintaras Visockas

Azerbaidžaniečiai po armėnų teroristų išpuolio evakuojami sraigtasparniais

Nuo armėnų teroristų rankų nukentėjęs vaikas

Toliau tęsiame straipsnių ciklą apie sudėtingą, tragišką, dažnai iškraipomą ir neteisingai traktuojamą Turkijos ir Azerbaidžano istoriją. Juolab kad prieš savaitę buvo kovo 31-oji, o ji Azerbaidžane – gedulo diena, oficialiai minima kaip azerbaidžaniečių tautos genocido diena. Dėl genocido azerbaidžaniečiai kaltina Armėniją ir jai talkinusią buvusią carinę Rusiją, buvusią Sovietų Sąjungą bei Rusiją.

1993 m. vasario 3 dieną Rygoje buvo pasikėsinta į apie azerbaidžaniečių ir armėnų konflikto priežastis rašančios žurnalistės Tatjanos Čaladzės gyvybę. T. Čaladzė, 1991-aisiais tarptautiniame Vokietijos konkurse buvo pripažinta geriausia metų žurnaliste, tuo metu vadovavo laikraščiui „Latvijas laiks“. Pažymėtina dar ir tai, kad 1990 metų pradžioje Rusijoje ji dirbo kaip Latvijos liaudies fronto atstovė ir bendradarbiavo su „Laisvosios Europos“ radiju. Tačiau svarbiausia yra tai, kad T. Čaladzė viena pirmųjų ėmė viešai kelti klausimą apie armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimus žmoniškumui.

Štai kaip ji pati rašė apie tą įvykį: „Laikraštis „Latvijas laiks“, kuriame aš tuo metu dirbau redaktore, pasirodydavo ketvirtadieniais. Todėl kiekvieną trečiadienį, jei tik būdavau Rygoje, kontroliuodavau leidybinius procesus iki vėlyvo vakaro, kad iškilus nesklandumams galėčiau nedelsdama ištaisyti klaidas. Laikraščio maketas būdavo užbaigiamas apie 20 valandą vakaro. Iki tol aš dirbdavau redakcijoje. Taip nutiko ir 1993-iųjų vasario 3-ąją. Maždaug 18 valandą aš paprašiau redakcijos vairuotojo, kad šis nueitų į gretimą kavinę nupirkti ko nors valgyti. Jis išėjo, o aš tik jam išėjus prisiminiau, jog norėčiau dar ir mineralinio vandens. Išlėkiau į gatvę. Tuo metu jis dingo sankryžoje. Aš jau buvau pasiruošusi vytis vairuotoją. Bet išgirdau, kaip kažkas šalia manęs garsiai šaukia. Nors kalbos nesupratau, bet iš intonacijos buvo akivaizdu, kad tie burnojimai skirti man. Atsisukau. Šalia manęs stovėjo du jaunuoliai, ant veido užsimaukšlinę kepures, kad negalėčiau įžvelgti jų veidų. Jie abu kalbėjo man nesuprantama kalba: nei latviškai, nei rusiškai. Tik tuomet, kai jie ištarė žodį „Ajastan“, supratau, kad jie – armėnai. Mat „Ajastan“ – armėniškai reiškia „Armėnija“. Aš dar bandžiau aiškintis, ko jie nori, prašiau, kad kalbėtų rusiškai. Bet tuo metu kaip sulėtintame filme vienas jaunuolis iš kišenės ištraukė ranką, ta ranka pradėjo artėti prie mano veido ir netrukus prieš akis plykstelėjo akinanti šviesa. Nors šūvio neišgirdau, tačiau suvokiau, kad į mane šovė. Automatiškai pasileidau bėgti ir įbėgau į pirmą pasitaikiusią laiptinę. Ir tada jau išgirdau šūvius. Du šūvius.”

2002 metais Azerbaidžano mokslų akademijos išleistoje enciklopedijoje „Prestuplenija armianskich terorističeskich I banditskich formirovanij protiv čelovečestva XIX–XXI“ rašoma, kad T. Čaladzės gyvybę išgelbėjo vairuotojas. Kai jis sugrįžo, užpuolikai pabėgo. Į įvykio vietą atvykusi Latvijos policija surado dvi kulkas. Viena, atšokusi nuo pastato sienos, įstrigo į greta stovėjusio automobilio skardą. Antroji įstrigo į duris, už kurių spėjo pasislėpti žurnalistė. T. Čaladzė, kaip, beje, ir dauguma Latvijos žurnalistų, mano, kad tai būta teroristinio akto, kurio sumanytojai norėjo atsikratyti Azerbaidžano pusę palaikančia žurnaliste.

Taigi armėnų ginkluotų formuočių ir teroristinių organizacijų išpuoliai prieš taikius Azerbaidžano piliečius bei Azerbaidžanui prijaučiančius užsieniečius nesiliauja visus 1993 metus. Štai 1993 m. kovo 27–balandžio 3 dienomis armėnų ginkluoti smogikai, dar vadinami barzdočiais, aklai vykdantys teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nurodymus, okupuoja Azerbaidžano rajoną Kialbadžarą, beje, nepriklausantį Kalnų Karabacho teritorijai. Šio išpuolio statistika tokia: apie 60 tūkst. azerbaidžaniečių buvo išvyti iš gimtųjų namų. Jungtinių Tautų saugumo ir bendradarbiavimo organizacija balandžio 30-ąją priėmė rezoliuciją Nr. 822, kuria reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad „iš gimtųjų namų buvo išvyta tiek daug civilių žmonių“. Tą rezoliuciją pasirašiusieji politikai reikalavo, kad armėnų ginkluotosios pajėgos nedelsiant pasitrauktų iš okupuoto Kialbadžaro rajono.

Azerbaidžano specialiosios tarnybos turi duomenų, kad dešimtys azerbaidžaniečių to išpuolio metu pakliuvo „barzdočiams“ į nelaisvę. Pavyzdžiui, Arzu Armalijeva Binet kartu su kitais nelaisvėn pakliuvusiais azerbaidžaniečiais įsodino į sunkvežimį, o tuos belaisvius, kurie netilpo, armėnai šaltakraujiškai sušaudė. Ji savo akimis matė, kaip smogikai iš armėnų teroristinių organizacijų sušaudė jos vyrą, brolį, seserį. Oficialusis Baku iki šiol nežino, koks likimas ištiko 60 nelaisvėn pakliuvusių azerbaidžaniečių iš Kialbadžaro.

Armėnų teroristinės organizacijos nekreipė dėmesio į JTO reikalavimus ir tęsė puolimą. 1993 metų kovo–balandžio mėnesiais armėnų teroristai iš teroristinės organizacijos „Karabach“ okupavo visą Kialbadžaro miestą ir jam priklausančius rajonus. Statistika tokia: nužudyta apie 511 azerbaidžaniečių, į nelaisvę pakliuvo 321 azerbaidžanietis, apie pusę šimto azerbaidžaniečių sunkiai sužeisti. Taip pat žinoma, kad dėl šių antpuolių per 58 tūkst. azerbaidžaniečių buvo priversti tapti pabėgėliais. Tarp pabėgėlių – ne tik azerbaidžaniečiai, bet ir kurdai, turkai, rusai, totoriai, ukrainiečiai, žydai, lezginai. Oficialusis Baku tvirtina, kad būtent Kialbadžaro rajonui ir miestui armėnų teroristai padarė nuostolių maždaug už 761 milijoną JAV dolerių.

Yra išlikę žurnalistės T. Čaladzės prisiminimai apie Kialbadžaro okupaciją. „Kialbadžaro rajoną armėnai užpuolė iš dviejų pusių: iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos. Todėl galima drąsiai tvirtinti, jog armėnai grubiai pažeidė tuo metu galiojusią Azerbaidžano valstybinę sieną. Puolimo metu civiliams buvo sukeltas didelis pavojus, kadangi armėnų kariai apšaudė visas sraigtasparnių nusileidimo aikšteles. Apšaudymų metu armėnams pavyko numušti mažiausiai du orlaivius su pabėgėliais. Po tokių tragedijų azerbaidžaniečiams teliko trauktis kalnuotu keliu per Muravdago perėją. Nors tuo metu dėl sniego ši perėja buvo dar uždaryta, žmonėms nebuvo kitos išeities, ir jie bėgo per sniegą. Laimė, tuomet tvyrojo tirštas rūkas ir armėnai šaudė netaikliai. Nepaisant šios aplinkybės, armėnų kariškiai pabandė blokuoti perėją dviem tankais T-72. Pažymėtina, kad armėnai į bėgančius civilius šaudė ir iš tankuose esančių patrankų, ir iš stambiųjų kulkosvaidžių. Be to, daug azerbaidžaniečių tiesiog sušalo sniege“.

1993 metų balandžio 1-ąją armėnų teroristinės organizacijos užpuolė ir iki pamatų sudegino kurortinį Azerbaidžano kaimelį Istisy. Svarbu ir tai, kad armėnai išsivežė arba sunaikino visas istorines, kultūrines, archeologines vertybes iš miestelio muziejaus. Pasak Azerbaidžano istorikų, tądien buvo pagrobta arba sudeginta apie 30 tūkst. eksponatų.

1993 m. birželio 2-ąją Baku mieste susprogdintas keleivinio traukinio vagonas, stovėjęs Azerbaidžano sostinės geležinkelio stotyje. Sprogmenį padėjo Chatkovskis, kuris vėliau prisipažino esąs užverbuotas Armėnijos slaptųjų tarnybų.

Tų pačių metų birželio 23–24 dienomis teroristai iš „Dašnakcutiun“ užpuolė azerbaidžaniečių rajoną Agdamą ir jam priklausančius rajonus. Gimtųjų namų neteko apie 150 tūkst. azerbaidžaniečių. Enciklopedijoje „Prestuplenija“ rašoma, kaip po šio antpuolio buvo kankinama į armėnų nelaisvę pakliuvusi azerbaidžanietė Šargija Rza Širinova. Visų detalių nepasakosime, pasakysime tik tiek, jog jai replėmis buvo išlupti dantys.

Tų pačių metų rugpjūčio 1-ąją Šiaurės Osetijoje buvo nušautas buvęs Azerbaidžano respublikos organizacinio komiteto dėl Kalnų Karabacho atstovas V. P. Polianičko. Tai – antrasis pasikėsinimas į rusų karininką, kuris palaikė Baku, o ne Jerevano poziciją (pirmasis teroro aktas prieš proazerbaidžanietiškų pažiūrų rusų kariškį įvykdytas 1991-ųjų gegužės 9 dieną Hakendi mieste).

1993 metų rugpjūčio 11 dieną armėnų teroristai užpuolė Azerbaidžano miestus Fizuli ir Džabrail. Čia jie naikino istorinius paminklus, muziejus, eksponatus, liudijančius, jog čia nuo seno gyveno ne armėnai, o azerbaidžaniečiai. Oficialioje statistikoje užfiksuota, kad tomis dienomis sunaikinta apie 100 tūkst. kultūros, istorijos, archeologijos eksponatų.

1993-iųjų rugpjūčio 25–26 dienomis okupuotas Džabrailo rajonas ir pats miestas. 57 tūkst. azerbaidžaniečių buvo priversti bėgti iš gimtųjų namų.

Tų pačių metų rugpjūčio 31 dieną užpultas Gubadlinsko rajonas. Pasak žurnalistės T. Čaladzės, tąkart apie 300 tūkst. azerbaidžaniečių neteko pastogės ir buvo privesti bėgti iš gimtųjų vietų.

1993 metų spalio mėnesį armėnų sukarintos formuotės sugebėjo okupuoti beveik visą Kalnų Karabachą, Lačiną ir didelius pietvakarinio Azerbaidžano rajonus.

1993 metų spalio pabaiga. „Dašnakcutiun“ okupavo Zangilano rajoną. Pasak Latvijos laikraščio „Diena“, apie 100 tūkst. taikių azerbaidžaniečių karštligiškai ieškojo pasitraukimo kelių. O žurnalistės T. Čaladzės tvirtinimu, šie pabėgėliai galėjo pabėgti tik į Iraną per sraunią Arazo upę. Tačiau dėl galingos srovės Iraną pasiekė tik apie 40 tūkst. azerbaidžaniečių iš 100 tūkst. Kiti arba nuskendo, arba žuvo nuo armėnų kariškių kulkų.

1993 metų lapkritis. Akademikai Dž. Alijevas ir B. Budagovas rašo, jog iš okupuotų teritorijų armėnai išsiveža viską: net rąstus ir plytas. Po jų atėjimo kraštas lieka dykra – be gyvybės, be pastatų. Tarsi tai būtų Užkaukazės Černobylis. Šie akademikai teigia, kad į okupuotus rajonus armėnai veža atominės elektrinės atliekas, draustiniuose kerta šimtamečius medžius ir augina augalus, kurie turi narkotinių savybių.

Tuometinis Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas oficialiai teigia, kad „dėl avantiūristinių armėnų nacionalistų – separatistų politikos apie vienas milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, o pats Azerbaidžanas prarado maždaug 20 proc. savo žemių“.

Šiuos duomenis būtina įsiminti: maždaug milijonas azerbaidžaniečių buvo išvyti iš savo gimtųjų namų, o Azerbaidžano valstybė sumažėjo net 20 procentų. Beje, tos žemės, kurių neteko Azerbaidžanas, ir derlingos, ir turtingos naudingomis iškasenomis.

© 2010 „XXI amžius“