Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva. Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Poetas, išmokęs mus tarti Lietuvos vardą

Vytautas VisockaS

Poetas Justinas Marcinkevičius Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Kovo 16 dieną Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko pagrindinis minėjimas (jų buvo ne vienas), skirtas poeto Justino Marcinkevičiaus 80-mečiui. Jubiliatas įėjo į pilnutėlę salę. Tą pačią salę, kurioje 1988 m. birželio 3 dieną pašauktas jis išėjo į „paskutinį XX a. lietuvių sukilimą, į Sąjūdį, ir nesislapstydamas atsistojo pirmose jo gretose“.

Tą vakarą pirmas apie tai kalbėjo sąmojingai vakarui vadovavęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Jis sakė, kad nėra reikalo susirinkusiems vardinti nei poeto kūrinių, nei titulų, nes jo vardas jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam. J. Marcinkevičiaus kūryba buvo nelaisvos visuomenės Laisvė. Poetas turi Dievo dovaną gražiai ir laiku ištarti žmonių laukiamus žodžius.

Kaip kalbėti ir kaip išgirsti

Justino Marcinkevičiaus aštuoniasdešimtmečiui

Viktorija Daujotytė

Justiną Marcinkevičių sveikina premjeras Andrius Kubilius Vytauto Visocko nuotrauka

Ištariame „Justinas Marcinkevičius“ ir ištariame beveik šešis dešimtmečius – gyvenimą, kuris buvo, gyvenimą, kuris yra kūryba. Vienam žmogui, o iš jo ir mums. Ištariame jau vyriausią mūsų žemės kartą, XX amžiaus, neteisėtų grobimų, karų, konclagerių, kruvino pokario augintinius čia, Lietuvoje. Ir ištariame labai taikų žmogų, santarvės, netgi kompromiso žmogų – J. Marcinkevičių. Ne karį, o greičiau žemdirbį ir iš žemdirbių genties iškilusį žynį. Poetą, kuriam buvo lemta prisijungti prie romantizmo suformuotos Adomo Mickevičiaus, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino kultūrinės tradicijos, reiškusios ir tebereiškiančios poeto ir jo artimiausios bendruomenės glaudžiausią ryšį. Ryšį, kuris intensyvina kūrybą, lengvina sunkią pareigą, bet įpareigojimais ir sukausto, apriboja tą laisvės dalį, kuri kyla iš giliausių asmens savasties gelmių. J. Marcinkevičius – lietuvių tautos, lietuvių kalbos poetas, įstengęs savo tautos labui padaryti tiek, kiek leido pačios tautos ir jos kalbos galimybės, sutelktos unikalios asmenybės, jos patirties. Poetas, sutikęs su tais kompromisais, kuriuos, praėjus dešimtmečiui po karo, rinkosi didžiuma tautos, labai nukraujavusios, bet dar gyvybingos, daug ką savo dvasioje išlaikiusios iš anos Lietuvos. Neužmirškime – J. Marcinkevičius ne tik Lietuvos pradžios mokyklos, bet ir Prienų „Žiburio“ gimnazijos gimnazistas, anksti mirusi ir niekad neužmiršta motina norėjo jį pamatyti kunigu... Lyg būtų dar galėjęs kartotis Vinco Kudirkos, Jono Biliūno ratas.

Apie moteris – tik gražiai

Benjaminas ŽULYS

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvykusioje konferencijoje „Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis: moterų pasiekimai ir vizijos“ daug gražių žodžių nuskambėjo moterų adresu. Savo sveikinime moterims LR prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, kad Lietuvoje iki šiol nėra įgyvendintas moterų ir vyrų lygių galimybių principas, šeimose prieš moteris dažnai naudojamas smurtas, moterys diskriminuojamos darbo rinkoje. Apie moterų problemas, jų vietą gyvenime, išskirtinę svarbą šeimose savo sveikinime rašė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Kaip mes mokėmės gyvosios  Lietuvos istorijos sovietų okupacijos laikais

Aldona  Grigaitienė

Banko darbuotojų grupė Kryžių kalne su ekskursijos vadovu Zigmu Tamakausku (viduryje)

Okupacijos metais dirbau vyr. ekonomiste Valstybinio banko Kauno skyriuje, buvau ir to skyriaus profsąjungos pirmininkė. Mūsų įstaigoje jau tada reiškėsi tautinio atgimimo kelio daigai, kuriems impulsą davė bendravimas su Kauno  „Gelžbetonio susivienijimo“ darbo užmokesčio skyriaus viršininku ir garsios blaivybės draugijos pirmininku Zigmu Tamakausku. Iš pradžių mus siejo dalykiniai santykiai, o paskui, sužinojus šio žmogaus veiklą, pradėjome kartu siekti geriau pažinti tikrąją Lietuvos istoriją, ugdyti tautinį sąmoningumą. Man,  kaip profsąjungos pirmininkei, prisidengus geresnio savo krašto pažinimo dingstimi, teko organizuoti banko patikimesnius žmones į ekskursijas, kurioms vadovauti kviesdavomės Z. Tamakauską. Autobusas  visada būdavo pilnutėlis. Drauge lankydavome bažnyčias, pažymėtas lentelėmis „Architektūrinis paminklas, saugomas valstybės“ (kad galėtume atsispirti galimiems valdžios priekaištams), brangių mūsų tautai žmonių kapavietes, literatūrines ir istorines vietas,  piliakalnius, pilis, Kryžių kalną, dar išlikusius nuo naikinimo vajaus  istorinius paminklus, net Nepriklausomybės kovų vietas prie Giedraičių ir Širvintų. Prie įsimintinų vietų padėdavome gėlių, uždegdavome žvakutes, klausydamiesi ekskursijos vadovo pasakojimo. Ir pačiame banke, suderinus su jo vadovybe, ne kartą Z. Tamakauskas pasakojo apie Vilniaus universitetą, Lietuvos žymesnius architektūrinius ir gamtos paminklus, demonstruodamas skaidres.