Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva. Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Poetas, išmokęs mus tarti Lietuvos vardą

Vytautas VisockaS

Poetas Justinas Marcinkevičius Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Kovo 16 dieną Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvyko pagrindinis minėjimas (jų buvo ne vienas), skirtas poeto Justino Marcinkevičiaus 80-mečiui. Jubiliatas įėjo į pilnutėlę salę. Tą pačią salę, kurioje 1988 m. birželio 3 dieną pašauktas jis išėjo į „paskutinį XX a. lietuvių sukilimą, į Sąjūdį, ir nesislapstydamas atsistojo pirmose jo gretose“.

Tą vakarą pirmas apie tai kalbėjo sąmojingai vakarui vadovavęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Jis sakė, kad nėra reikalo susirinkusiems vardinti nei poeto kūrinių, nei titulų, nes jo vardas jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam. J. Marcinkevičiaus kūryba buvo nelaisvos visuomenės Laisvė. Poetas turi Dievo dovaną gražiai ir laiku ištarti žmonių laukiamus žodžius.

Kai prie mikrofono priėjo pats jubiliatas, jis irgi prisiminė šią salę, kurioje tą atmintiną birželio 3-ąją sutilpo tiek daug žmonių. Atsitiko taip, kad Mokslų akademijos bendruomenė išrinko ir mane į savo būrį, sakė J. Marcinkevičius, ir todėl aš jaučiuosi turįs teisę čia susitikti su savo draugais, su visais tais, kuriems dar esu įdomus. Nuo ko galėčiau pradėti? Šiaip jau aš mėgstu skaityti eilėraščius. Bet mano kūryba – eilėraščiai, poezija – aprėpia šiek tiek daugiau, negu galiu per vieną vakarą perskaityti. Ne taip seniai, lengvai susirgęs, neturėdamas ką veikti, pabandžiau suskaičiuoti, kiek eilėraščių esu parašęs. Pasirodė, kad apie pusantro tūkstančio. Pats suprantu – per daug. Parašiau ne vieną poemą. Man atrodo, kad mūsų laikais tokių poemų jau niekas neberašo. Esu sukūręs poetinių dramų, kurios, mano supratimu, neblogai laikėsi Lietuvos teatruose. Rašiau ir vaikams. Taip gera paimti į rankas ir paskaitinėti poemėlę „Grybų karas“. Leidėjai mano kūrinius vaikams leidžia iki šiol. Manau, kad „Grybų karas“ – pats populiariausias mano kūrinys. Poetas šypsojosi, o salė linksmai juokėsi. Esu agrarinės kultūros augintinis. Per visą savo gyvenimą nepajėgiu šito nei užmiršti, nei atstumti, kalbėjo poetas. Ta kultūra sugulė širdyje, jausmuose, patirtyje kaip labai reikšmingas klodas, kuris mane augino nuo pat vaikystės.

Poetas mintinai perskaitė kelis įvairiais laikotarpiais parašytus eilėraščius, paskui eiles skaitė aktorės Gražina Urbonaitė, Dalia Jankauskaitė, Aldona Daučiūnienė, dainavo prof. Juozas Rimas, vokalinis ansamblis „Balsai“ ir kt.

J. Marcinkevičių daug kas sveikino, įteikė gėlių, bet kalbėjo labai trumpai, nes prieš tai V. Sventickas buvo įspėjęs: poetas manęs tiesiog maldavo, kad sveikinimų turas būtų kuo trumpesnis. Kiekvienas, pasiryžęs ilgai gražbyliauti, turi būti įsitikinęs, kad kalba gražiau negu J. Marcinkevičius. Trumpiausios kalbos autorius gaus prizą. Todėl lakoniški buvo visi. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius tepasakė: „Kaimyne, didysis poete, ačiū!“ Prezidentas Valdas Adamkus buvo dar lakoniškesnis: „Ačiū“.

Literatūrologė, filologijos mokslų daktarė profesorė Viktorija Daujotytė kalbėjo nemažai, tačiau gražbyliavimo konkurse nedalyvavo. Man regis, kalbėjo ji ne tik gražiai, bet ir labai prasmingai, kaip ir dera tokia iškilminga proga, todėl jos tekstą siūlome tiems, kurie kovo 16 dieną negalėjo ateiti į Mokslų akademijos salę pagerbti poeto. (Jį spausdinsime trečiame puslapyje.)

© 2010 „XXI amžius“