Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva. Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kaip mes mokėmės gyvosios  Lietuvos istorijos sovietų okupacijos laikais

Aldona  Grigaitienė

Banko darbuotojų grupė Kryžių kalne su ekskursijos vadovu Zigmu Tamakausku (viduryje)

Okupacijos metais dirbau vyr. ekonomiste Valstybinio banko Kauno skyriuje, buvau ir to skyriaus profsąjungos pirmininkė. Mūsų įstaigoje jau tada reiškėsi tautinio atgimimo kelio daigai, kuriems impulsą davė bendravimas su Kauno  „Gelžbetonio susivienijimo“ darbo užmokesčio skyriaus viršininku ir garsios blaivybės draugijos pirmininku Zigmu Tamakausku. Iš pradžių mus siejo dalykiniai santykiai, o paskui, sužinojus šio žmogaus veiklą, pradėjome kartu siekti geriau pažinti tikrąją Lietuvos istoriją, ugdyti tautinį sąmoningumą. Man,  kaip profsąjungos pirmininkei, prisidengus geresnio savo krašto pažinimo dingstimi, teko organizuoti banko patikimesnius žmones į ekskursijas, kurioms vadovauti kviesdavomės Z. Tamakauską. Autobusas  visada būdavo pilnutėlis. Drauge lankydavome bažnyčias, pažymėtas lentelėmis „Architektūrinis paminklas, saugomas valstybės“ (kad galėtume atsispirti galimiems valdžios priekaištams), brangių mūsų tautai žmonių kapavietes, literatūrines ir istorines vietas,  piliakalnius, pilis, Kryžių kalną, dar išlikusius nuo naikinimo vajaus  istorinius paminklus, net Nepriklausomybės kovų vietas prie Giedraičių ir Širvintų. Prie įsimintinų vietų padėdavome gėlių, uždegdavome žvakutes, klausydamiesi ekskursijos vadovo pasakojimo. Ir pačiame banke, suderinus su jo vadovybe, ne kartą Z. Tamakauskas pasakojo apie Vilniaus universitetą, Lietuvos žymesnius architektūrinius ir gamtos paminklus, demonstruodamas skaidres.

Pakilus Sąjūdžio bangai, pilnutėlėje banko darbuotojų salėje ir dalyvaujant pačiam valdytojui, savo paskaitos „Lietuvos kelias“ metu Z. Tamakauskas viešai paragino ant banko fasado atidengti užmūrytą Kajetono Sklėriaus skulptūrinę grupę, kurią sunaikinimui buvo pasmerkęs vienas iš vadovavusių Kaunui komunistų partijos sekretorių. Šiam pasiūlymui gausiais plojimais pritarė susirinkusieji. Valdytojas Antanas Junokas pažadėjo: „po savaitės ji bus atidengta“. Smagu, kad pažadą jis ištesėjo. Pati skulptūra net kurį laiką vadinta Tamakausko vardu. Beje, valdytojas A. Junokas rodė palankumą ir nepartinei savo pavaduotojai Genovaitei Bivainienei, taip pat atsakingas pareigas ėjusioms nepartinėms Gražinai Rybakovienei, Teresėlei Oboliūtei ir kt. Banko kasų vedėja Teresėlė Oboliūtė taip pat buvo viena iš tų aktyvių talkininkių organizuojant pažintines keliones po Lietuvą, savo pasiaukojamu ir nepaprastai sąžiningu darbu nuolat rodė pavyzdį kitiems banko darbuotojams. Tik vėliau paaiškėjo, kad šviesaus atminimo Teresėlė Oboliūtė buvo aktyvi Katalikų Bažnyčios narė, vienuolė. Tik geru žodžiu galiu paminėti ir buvusį banko valdytoją Vidą Zigmantą ir kitus žmones, kurie niekada neužkirto kelio tautinio atgimimo dvasiai, skirdavo kelionėms autobusą  .

Lietuvos 20-mečio nepriklausomybės atkūrimo proga linkiu mūsų buvusių kelionių istorijos mokytojui Zigmui Tamakauskui, buvusiems patikimiems banko darbuotojams gražaus gyvenimo kelio ir laisvės širdyse.

© 2010 „XXI amžius“