Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiškoji Fatimos istorija

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II meldžiasi Fatimos Dievo Motinos šventovėje

Popiežius Paulius VI su regėtoja ses. Liucija per 1967 metų vizitą Fatimoje

Jonas Paulius II rodė ypatingą pamaldumą Švč. M. Marijai

Apsireiškimų Fatimoje regėtojai

Pasaulio paaukojimas Marijos Nekaltajai Širdžiai

Popiežiaus Benedikto XVI šiandien besibaigiantis vizitas Portugalijoje turi ryškų pamaldumo Švč. Mergelei Marijai bruožą. Pagrindinė tos kelionės dalis buvo skirta piligrimystei į didžiąją Fatimos šventovę, kurioje 1917 metais Dievo Motina apsireiškė trims vietiniams piemenėliams. Du iš jų – brolis ir sesuo Pranciškus ir Jacinta Martai – mirę dar vaikystėje, buvo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbti palaimintaisiais. Kaip tik gegužės 13 dieną Fatimos Dievo Motinos liturginėje šventėje buvo paminėtos beatifikacijos 10-osios metinės. Vizito metu taip pat paminėta ir trečioji regėtoja, prieš penkerius metus mirusi vienuolė sesuo Liucija duš Santuš.

Jos beatifikacijos bylos tyrimas su popiežiaus Benedikto XVI leidimu pradėtas žymiai anksčiau, nei to reikalauja kanoninės nuostatos. (Apie popiežiaus Benedikto XVI vizito įvykius išsamiau rašysime ateinančios savaitės numeriuose.)

1917 metų apsireiškimai vyko Katalikų Bažnyčią valdant popiežiui Benediktui XV (1914–1922), tačiau nei jo, nei Pijaus XI (1922–1939) pontifikato eigoje Vatikane nebuvo paskelbta oficialių sprendimų dėl Švč. Mergelės Marijos pasirodymų mažiesiems piemenėliams Kovada Irija slėnyje. Šie įvykiai, ypač paskutinysis – 1917 metų spalio 13 dienos apsireiškimo „šokančios saulės“ stebuklas, sutraukė dešimtis tūkstančių maldininkų ir vietinės Leirijos diecezijos vyskupas po atlikto tyrimo 1930 metais, leido pradėti viešą Fatimos Dievo Motinos kultą.

Pirmasis Popiežius, oficialiai atsiliepęs į apsireiškimus Portugalijoje, buvo Pijus XII (1939–1958 metų pontifikatas), kuris įdomiu sutapimu vyskupu buvo konsekruotas kaip tik 1917 metų gegužės 13 dieną, kai Švč. Mergelė Marija pirmą kartą pasirodė Fatimos piemenėliams. Pats patyręs daug mistinių reiškinių, popiežius Pijus XII 1942 metų spalio 31 dieną paaukojo pasaulį Marijos Nekaltajai Širdžiai, į kurią buvo nukreiptas Fatimoje perduotas mokymas. Pasibaigus karui Šventasis Tėvas pasiuntė į Fatimą savo atstovą kardinolą Aloyzą Mazelą, kuris 1947 metų gegužės 13 dieną Dievo Motinos statulą karūnavo. Užbaigiant jubiliejinių 1950-ųjų metų celebravimą popiežius Pijus XII vėl į Fatimą pasiuntė savo delegatą kardinolą Federiką Tedeskinį, kuris 1951 metų spalio 13 dieną ten vadovavo Šventųjų metų uždarymo liturgijai.

Popiežius palaimintasis Jonas XIII (1958–1963 metų pontifikatas) buvo pirmasis apaštalo šv. Petro įpėdinis, kuriam pranešta apie Vatikaną pasiekusį sesers Liucijos laišką su vadinamosiomis Fatimos paslaptimis. Šventasis Tėvas 1959 metais nusprendė šią žinią laikyti paslaptyje. Jis pats piligrimystę į Fatimą buvo atlikęs 1956 metų gegužės 13 dieną, dar būdamas Venecijos patriarchu kardinolu Andželu Ronkaliu. Jo įpėdinis popiežius Paulius VI (1958–1975 metų pontifikatas) toliau stiprino bažnytinį pamaldumą Fatimos Dievo Motinai. Vatikano II Susirinkimo dalyviams 1964 m. lapkritį jis pranešė, kad nusprendė Fatimos šventovei padovanoti aukso rožę, kurią 1965 m. gegužės 13 dieną įteikė jo delegatas kardinolas Fernandas Čentas.

Pagaliau Paulius VI tapo pirmuoju Šventuoju Tėvu, kuris asmeniškai, kaip kuklus ir pasitikintis piligrimas apsilankė Fatimoje. Šiuo vizitu 1967 metų gegužės 13 dieną buvo paminėtos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų 50-osios metinės ir 25 metų sukaktis, kai popiežius Pijus XII paaukojo pasaulį Dievo Motinos Nekaltajai Širdžiai. Tada galbūt pirmą kartą Portugalijos ir viso pasaulio laikraščiuose buvo publikuota klauzūriniame Koimbros vienuolyne gyvenusios sesers Liucijos fotografija, kuri stovėjo greta paties popiežiaus Pauliaus VI. Įsiminė ir Šventojo Tėvo, kuris Fatimoje meldėsi už pasaulio taiką ir Bažnyčios vienybę, žodžiai: „Žmonės, būkite žmonėmis! Žmonės, būkite geri, būkite jautrūs, būkite atviri viskam, kas yra gera pasaulyje. Žmonės, būkite kilniaširdžiai!“

Atskleistos paslaptys ir teologiniai komentarai

Apie vėlesnio popiežiaus Jono Pauliaus I, kurio pontifikatas 1978 metais truko vos vieną mėnesį, ryšius su Fatima nieko tiksliai nėra žinoma. Tačiau jis, dar būdamas Venecijos ganytoju kardinolu Albinu Lučiamu, 1977-ųjų liepą buvo nuvykęs pasimelsti į šią šventovę. Tuomet jis susitiko ir ilgai kalbėjosi su apsireiškimų regėtoja seserimi Liucija, kuri, kaip vėliau rašė spauda, Šventajam Tėvui neva kažką išpranašavo.

Popiežiaus Jono Pauliaus II ryšys su Fatima yra gerai žinomas ir išsamiai dokumentuotas: jis šioje Dievo Motinos šventovėje per ketvirtį amžiaus trukusį pontifikatą (1978–2005) lankėsi net tris kartus, todėl Portugalijoje kartais vadinamas „Fatimos popiežiumi“. Ši piligrimystės istorija prasidėjo 1981 metų gegužės 13-ąją, pirmojo apsireiškimo Fatimoje metinių dieną, kurią dramatišku sutapimu turkų teroristas Alis Ahdža daugybės maldininkų akivaizdoje Romos Šv. Petro aikštėje paleido šūvius į Šventąjį Tėvą. Bažnyčios priešų (galbūt sovietinio KGB) sumanyta žmogžudystė nepavyko ir po sužeidimų pasveikęs popiežius Jonas Paulius II, už gyvybės išgelbėjimą reikšdamas padėką Dievo Motinai, 1982 metais pirmą kartą apsilankė Portugalijos šventovėje. Šventojo Tėvo pageidavimu iš jo kūno išoperuota žudiko kulka, kurią, jo įsitikinimu, nuo širdies stebuklingai nukreipė Švč. Mergelės Marijos motiniška ranka, buvo įmontuota į Fatimos Dievo Motinos statulos karūną.

Išsamiau susipažinęs su regėtojos sesers Liucijos perduotomis vadinamosiomis Fatimos paslaptimis, popiežius Jonas Paulius II, sekdamas savo pirmtako Pijaus XII pavyzdžiu, 1984 metų kovo 25 dieną Viešpaties Apreiškimo šventėje Vatikane atlieka iškilmingą pasaulio paaukojimo Marijos Nekaltajai Širdžiai aktą. Aukos maldoje buvo atskirai pabrėžta užuomina į Rusiją, kurios pabrėžtai prašė apsireiškusi Dievo Motina minėtose Fatimos paslaptyse, taip pradedant didžiąsias politines permainas Rytų Europoje. 1991 metų gegužės 13 dieną Šventasis Tėvas vėl lankosi Fatimoje, susitinka su seserimi Liucija, maldoje vėl dėkoja Švč. Mergelei Marijai už gyvybės išgelbėjimą ir daugelio tautų išvadavimą iš komunistinio ateizmo režimo. Kartu popiežius Jonas Paulius II savo maldoje pranašiškai kalba, jog Dievo Motinos pagalba ir naujoje situacijoje ne mažiau reikalinga, kadangi „iškilęs pavojus, jog marksizmą pakeis kita ateizmo forma, kada neva aukštinant laisvę, bus bandoma sunaikinti krikščioniškąsias šaknis ir žmonių moralę“.

2000 jubiliejiniais metais popiežius Jonas Paulius II vėl sugrįžta į Fatimą ir vadovauja Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų regėtojų Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijai. Celebracijos pabaigoje kalbėdamas Šventojo Tėvo vardu Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas pirmą kartą pranešė apie Fatimos trečiosios paslapties turinį, kuris tiesiogiai susietas su 1981 metais įvykusiu pasikėsinimu į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę. Tų pačių metų birželio 26 dieną Vatikane paskelbtu dokumentu visiškai atskleidžiamos Fatimos paslaptys su atitinkamais teologiniais komentarais, kuriuos parengė tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI). Komentarų pabaigoje dabartinis Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jam didžiausią įspūdį paliko Fatimoje perduotas guodžiantis Švč. Mergelės Marijos pažadas: „Mano Nekaltoji širdis triumfuos“. Tai reiškia, kad „atvira Dievui širdis, nuskaistinta Dievo kontempliacijos, yra stipresnė už šautuvus ir bet kokios rūšies ginklus. Marijos fiat, jos širdies žodis, pakeitė pasaulio istoriją, nes ji davė pasauliui Išganytoją – nes dėl jos ištarto „taip“ Dievas galėjo tapti žmogumi mūsų erdvėje ir čia likti amžinai. Piktasis šiame pasaulyje turi galios, tai matome ir patiriame nuolatos: jis turi galios, nes mūsų laisvė dažnai leidžiasi atitraukiama nuo Dievo. Tačiau nuo tada, kai pats Dievas turi žmogaus širdį ir taip nukreipia žmogaus laisvę į gėrį, į Dievą, laisvė daryti bloga neturi lemiamo žodžio“. Tokia yra Fatimos žinia.

© 2010 „XXI amžius“