|
Tolerancijos toliai
Linas ŠALNA
Per pastaruosius du mėnesius visuomenei buvo primesta diskusija dėl vadinamojo gėjų parado Vilniuje, žmonės buvo kiršinami pozityvia informacija apie homoseksualų reikalingumą visuomenei, apie jų nuostatų supratimą. Labai nestebina, kad visokios pavilionienės, donskiai su gėjais įvelia mus į bereikalingus ginčus dėl jų skelbiamo lytinio švietimo apie homoseksualus, biseksualus ir transseksualus. Šie politikai niekada neatstovavo lietuvių tautinei savimonei, tačiau jie mėgina įteigti mintį, kad negavusieji Pavilionienės švietimo pamokų yra tikri tamsuoliai ir neišmanėliai. Lietuvos visuomenė skaldoma tarp tamsuolių ir šviesuolių, skleidžiamos įvairiausios pasakos apie būtinai gražią ir laimingą dviejų princų meilę ir gyvenimą bei pan. Net kunigams atimama teisė kritikuoti (smerkti) gėjų kultūrą, jų nepamatuotą kėsinimąsi į vaikus, jaunimą, apskritai visuomenę juk iškart bulvarinėje spaudoje, taip gausiai skaitomoje politikų ir net kai kurių dvasininkų, pateikiama šimtai ar net tūkstančiai pavyzdžių apie kunigų amoralumą ir pan. Gerai, kad iš Lietuvos Vyskupų Konferencijos, kad ir pavėluotai, sulaukėme jų pozicijos dėl homoseksualų ir požiūrio į juos. Vyskupai pasakė, kad smerkti homoseksualo, kaip asmens, negalima. Gal todėl mons. A. Svarinskas ir kun. A. Keina, nepritardami gėjų eitynėms išduotam leidimui, nesiėmė prievartinių priemonių, o paskelbė maldos akciją. Tiesa, nors eitynėms savo parašais nepritarė kelios dešimtys tūkstančių piliečių, į maldos akciją atvyko nedaug. Gal sutrukdė besitęsiančios diskusijos apie toleranciją. Tačiau mums turi rūpėti ir kitas klausimas. Išsiplėtusiomis gėjų tolerancijos sąlygomis Lietuvoje, atrodo, nebeliko svarbesnio klausimo, kaip gėjų eitynių įteisinimas ir visapusiškas pritarimas. Ir tai net nurodo visažiniai partijų patriarchai: tokioms eitynėms pasipriešinęs partinis bendražygis patiria šių dienų ostrakizmą yra išmetamas iš partijos bendruomenės.
Tačiau dar svarbiau yra tai, kad per tuos mums primestus ginčus pamirštame, kas mūsų tautoje yra esminio ir svarbaus. Jeigu XIX amžiaus pabaigoje mūsų visuomenėje buvo iškilęs klausimas, kokią literatūrinę kalbą ir apskritai kokią kalbą vartoti Lietuvoje lenkų ar lietuvių, jeigu XX amžiaus pabaigoje sprendėsi dar svarbesnis klausimas apie mūsų valstybingumo atstatymą, tai dabar, prievarta stumiami į tariamą progresą, svarstome, kaip greičiau ir išradingiau priimti mums neįprastą seksualinę kultūrą, homoseksualius santykius, gauti modernaus švietimo pamokas. Tad mūsų nedidelei ir dėl valdžios partijomis pasivadinusių grupių ir klanų nesugebėjimų suvienyti vis labiau nykstančią tautą ir demografiniu, ir pasaulėjautiniu požiūriu primetami pseudoidealai ir atsisakoma tautinių ir krikščioniškų nuostatų. Viskas tinka, kad tik tauta paskęstų barniuose, kad tik pamirštų savo praeitį, kad tik atsiribotų nuo savo pasaulėjautos.
Praėjusią savaitę minėjome, nors ir labai kukliai, mūsų lietuviškos spaudos atgavimo 106-ąsias metines. Išties kukliai, bet labai nuoširdžiai Vytauto ir Birutės Andziulių sodyboje prie Kauno, kur okupacijos metais veikė slapta spaustuvė, skleidusi laisvą lietuvišką mintį. Čia, Salių kaime, šalia Kauno, buvo spausdinami Rasūno (dabar kun. Roberto Grigo), laisvės šauklio Kęstučio Genio, tremtinio ir politinio kalinio Juozo Gražulio poezijos rinkinėliai, mums brangios istorijos vadovėliai. Iš viso per dešimt metų spaustuvėje buvo išspausdinta apie 40 įvairiausių religinių, istorinių, poezijos leidinių. Spaudos diena muziejumi tapusioje spaustuvėje buvo paminėta kukliai vien todėl, kad Lietuvos valdžia neremia šio muziejaus. Aštuntą dešimtį jau baigiančio Vytauto Andziulio ir jo žmonos Birutės rūpesčiu išsaugotas šis unikalus Lietuvos dvasios centras, niekaip nesulaukiantis valdžios paramos ir dėmesio. Nedidelės parodos moto labai prasmingas: Už Tėvynės laisvę spauda ir ginklu. Išties daugelis mūsų tautinio pasipriešinimo momentų buvo susiję labiau su spauda nei su ginklu. Ne tik po partizanų pasipriešinimo išsekimo pasirodžiusia Kronika, Aušra, Rūpintojėliu ir dar beveik poros dešimčių pavadinimų pogrindžio spauda, bet ir partizanų bei tremiamų Lietuvos piliečių dvasią kėlusiais partizaninio pogrindžio laikų leidiniais garsėjo Lietuva. (Tą parodo KGB ir NKVD dokumentai, nuo Lietuvos visuomenės vis dar kruopščiai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve: okupacinio represinio aparato dažniausias trofėjus ir objektas būdavo pogrindinė partizanų spauda, o ne jų vykdomi teroristiniai aktai ar ginklai.) Taigi spaustuvės ab muziejus turėtų būti lietuviškąja Meka, traukiančia visų mūsų širdis ir protus. Taip būtų pagerbtas ir knygnešių, per Prūsijos sieną vežusių slaptą lietuvišką spaudą, neįkainojamas žygdarbis. Deja, muziejus patiria sunkumus. Nes valdžiai jis nerūpi.
Lygiai taip nerūpi ir lietuviška spauda, parklupdyta ant kelių didžiausiais pasaulyje mokesčiais ir aimanuojanti po jų našta. Lietuviška spauda žlugdoma: mažėja skaitytojų ratas (o juk spaudos draudimo metais sukūrėme tokį unikalų reiškinį knygnešystę), dėl to spauda brangsta, siekdama pritraukti neišrankų skaitytoją, ji metasi į bulvarinį užribį. Tas vyksta ir su knygų leidyba apdėta vis didėjančiais mokesčiais, ji siaurėja, populiarumo susilaukia pigūs, į ezoterikos rūbus įvilkti romanai (Dano Brauno Da Vinčio kodas pobūdžio). Rimta knyga skursta (nors dabar jų išleidžiama ir labai gerų). Bankrotą patiria net ir didelės spaustuvės, dėl palankesnių sąlygų laikraščiai, žurnalai jau spausdinami Lenkijoje ar Latvijoje. Su dideliais sunkumais susiduria ir bibliotekos jos visiškai nuskurdo, nes nebegauna lėšų pirkti naujoms knygoms. Šiltos kėdės palikti nenorintis kultūros ministras įsitikinęs, kad yra daug neperskaitytų senų knygų, tegul piliečiai jas skaito. Išties tų senų knygų tikrai yra, pavyzdžiui, nuo sovietinių laikų bibliotekose saugoma marksizmo-leninizmo klasika. Tik nesuprantama, kodėl ministras nori, kad žmonės tuos senus skaitalus skaitytų. Žinoma, nėra ko stebėtis ministru, nes netgi premjeras, reaguodamas į Lietuvos radijo ir televizijos bėdas ir radijo laidų transliacijos sutrumpinimą, sako: Naktimis reikia miegoti, o ne radijo klausytis. Vadinasi, finansavimo nacionalinis transliuotojas (radijas ar televizija) negaus, tegul užsičiaupia. Tik tokiame kontekste keistai atrodo dažni premjero vizitai į Ameriką, siekiant kuo daugiau pritraukti jos kompanijų į žinių technologiją...
Pamažu tolsta ir grimzta į užmarštį mūsų išsivadavimo iš okupacijos žygiai kažkodėl prisimenamas tik Sąjūdis. O juk žymiai daugiau aukų ant tėvynės altoriaus sudėta nuožmiojo diktatoriaus metais priešinantis komunistinio režimo represijoms. Partizaniniame pasipriešinime dalyvavo dešimtys tūkstančių jaunų vaikinų ir merginų, beveik 25 tūkstančiai jų žuvo, apie tiek buvo nuteisti mirčiai ar ilgiems nelaisvės metams. Sugniuždytą lietuvio dvasią prikėlė Romo Kalantos ugninis fakelas, užsiplieskęs 1972 m. gegužės 14-ąją (šiandien minime jo žūties 38-ąsias metines). Per jo laidotuves kilo pirmasis stichiškas jaunosios Lietuvos sukilimas prieš sovietinę okupaciją. Milicijos pajėgas ir kariuomenę kolaborantų valdžia tada pasikvietė net iš broliškos Baltarusijos. Nors tris dienas trukusį jaunimo sukilimą režimas sutramdė, dar ilgai nenoras tarnauti okupantams buvo išreiškiamas susideginant. Tik dabar, įtraukti į tolerancijos paradų švietimo pamokas, tą pamirštame.
Tokiomis sąlygomis gėjų kultūrai atsiveria vis platesnės galimybės. Jau kitą savaitę po gėjų eitynių Seime įkuriama laikinoji parlamentarų grupė Už lygybę, į kurią įeina ne tik savo homoseksualumą rinkimų agitacijoje nuslėpę politikai, bet ir jų nuostatas propaguojantieji parlamentarai. Seimo narius Kazimierą Uoką ir Petrą Gražulį siekiama atiduoti apkaltai, nes jie priešinosi gėjų skelbiamai tolerancijai. Matyt, tai būtų pirmasis pasaulyje atvejis, kai parlamentarai bus nubausti už netradicinės seksualinės orientacijos asmenų nemeilę. Ir prie Arkikatedros durų besimeldusius kunigus rengiamasi paduoti į teismą! Gėjų nešamai kultūrai pasipriešinusius parlamentarus pasmerkė netgi žinomas politikos patriarchas, garsus Lietuvos europarlamentaras. Aišku, patriarchas turi klausyti prezidentės ir jai pritarti, nes prie jos pergalės rinkimuose jis ypač prisidėjo savo autoritetu. Tačiau reikia turėti ir doros: argi moralu smerkti ar bausti bendrapartietį už protestą prieš jam nepriimtiną gėjų kultūrą? Jeigu taip žiauriai ir vienareikšmiškai apribosime bendrapartiečio teisę turėti savo nuomonę (peršokimas per geležines pynutes pasibaigus uždaroms gėjų eitynėms nėra tas nusikaltimas, už kurį policija savavaliaudama gali terorizuoti parlamentarą), tai bus tik ardoma partinė vienybė, kuri jau dabar stipriai braška. Štai savivaldybių tarybose daromos keisčiausios politinės koalicijos. Biržuose, pasirodo, abi partijos TS ir LKDP net nebuvo susijungusios. Šis atvejis unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: vienos partijos dvi dalys yra skirtingose politinėse pusėse: konservatoriai opozicijoje, krikščionys demokratai valdžioje. Taip neatsiliekama nuo Centro juk čia panašios koalicijos, pažeidžiant visas moralumo nuostatas, sudaromos buhalteriškai apskaičiavus, kaip iškilti į valdžią, kad ir bendradarbiaujant su velniu. Štai dabar valdančiosios (tiksliau, vairuojančios) partijos vadai skelbia apie antimonopolinės koalicijos sukūrimą su ekskomunistais, Uspaskicho partija, paksistais. Ką tai reiškia? Ogi tai, ką daro ir iki šiol, bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje paminant politinį moralumą, idėjinį moralumą. O gal tą moralumą paminti nėra ir labai sunku jeigu jo visai net nėra? Visos priemonės geros, jeigu užimi aukštus postus, spaudi tautą, sudarai palankiausias sąlygas augti bedarbystei, verti ją emigruoti ir dar tikini, kad apie tavo antikrizines priemones rašys viso pasaulio vadovėliai. Spausti ar apiplėšinėti tautą dar neseniai ypač sekėsi mums gerai pažįstamai imperijai: ką nuspręsdavo genialioji partija (o ypač jos vadas), viskas būdavo pateikiama kaip neišvengiama būtinybė, kurios nepripažįstantieji buvo apšaukiami liaudies priešais, buržuaziniais nacionalistais ir pan. Dabar laikai pasikeitė, pasikeitė manieros, bet esmė pasiliko beveik ta pati. Patriotinio ar pilietinio auklėjimo mums jau nebereikia, vietoj jo tegul bus gėjiškas švietimas, o tam nepritariantys bus visuotinai pasmerkti tiek nupirktos žiniasklaidos, tiek partinių vadukų.
© 2010 XXI amžius
|