|
Istorijos pamoka
Mūsų namas Kiaupiškių kaime, kaip ir daugelis kitų prieškario metais vienkiemiuose statytų namų, buvo didelis: šeši kambariai, dvi priemenės ir gonkos į klėties pusę. Viduryje namo buvo didelis kaminas, į kurį galėdavome užeiti ir matyti, kaip danguje plaukia debesys. Visą sodybą supo ir šakomis glostydavo plačiašakiai klevai. Sodyba buvo ant kalniuko, tad perkūnas neretai trenkdavo į tuos klevus. Prisimenu, užvertę galvas spoksodavom, kaip tėvas lipdavo kopėčiom, rodos, iki paties dangaus ir pjaustydavo klevų šakas, kuriomis žaibas galėjo pasiekti ir padegti trobą. Prisimenu ir šiuose namuose gautas istorijos, meilės Lietuvai pamokas. Viena išliko visam laikui.
Pabudau kiek anksčiau, negu reikėjo keltis. Ir šiandien matau kambario kampe stovintį didelį stalą, prie kurio su tėvais tilpdavome aštuoni vaikai. Ant stalo blabnojanti žibalinė lempa apšvietė ugniai užkurą ruošiančią mamą. Pastebėjusi, kad mano ir brolio, su kuriuo miegodavome vienoje lovoje, akys pramerktos, pasakojo, kaip einant gal kokių penkiasdešimt pirmųjų metų vasarai mūsų namuose buvo apsistoję partizanai. Šiaip laisvės kovotojai sodyboje prieglobstį rasdavo dažnai, bet tie, kurie tą naktį miegojo pas mus, mamai buvo nežinomi, nevietiniai, nes kalbėjo ne žemaitiškai. Dėl galimo pavojaus sodyboje apsinakvojus partizanams mama užmigti negalėjusi. Brėkštant išėjo į kiemą. Ant klėties pagrindo sargyboje stovintis partizanas galvos linktelėjimu pasisveikino. Nužvelgė kiemą, gėlynus, paskui, žiūrėdamas į iš nakties rūko išnyrantį mišką, kalbėjo: Tokia graži ta vasara, o kaip gražiai žydi gėlės. Nėra gražesnės šalies pasaulyje už Lietuvą. Taip norėtųsi gyventi, mylėti šį nuostabų žemės lopinėlį Lietuva vadinamą, bet ši vasara galbūt jau paskutinė. Liūdna, kad kitą vasarą, pražydus gėlėms, manęs nebebus. Mamai paklausus, kiek jam metų, atsakė: Dvidešimt
Daugiau jis ir su juo buvę partizanai nebeapsilankė ir jų likimą galima tik nuspėti.
Mamai šis jaunas partizanas liko šviesiausiu Nežinomo partizano simboliu. Man subtilus ir įtaigus mamos pasakojimas liko istorijos pamoka, kurios tiesų negalėjo, negali ir negalės paneigti niekas. Istorijos pamokos tarybinėje mokykloje, kurioje iš mūsų bandė iškepti tarybinius piliečius, nepalikdavo pėdsako, o kostiumuotų tarybinių klapčiukų ditirambai iš aukštų tribūnų virsdavo medžiaga anekdotams ir atšokdavo kaip žirniai nuo sienos, nes aš girdėjau mamos ISTORIJOS PAMOKĄ.
Stasys Burba
Darbėnai, Kretingos rajonas
Rašinys skiriamas Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai.
© 2010 XXI amžius
|