|
Baimės akys
Yra toks posakis: baimės plačios akys. Iš tiesų, kai pradedama visko bijoti, žmogaus gyvenimas darosi beveik nebeįmanomas. Žmona bijo vyro, vyras žmonos. Paūgėję vaikai užspaudžia į kampą tėvus, kad šie patenkintų visus jo poreikius, nevaržytų jų laisvės. Ypač tai būdinga dabar, kai tokios didelės vaikų teisės, o pareigos jiems sutelpa viename mašinraščio puslapyje... Kaimo žmogelis dreba, kad kas nors jo neapvogtų, nepasikėsintų į gyvybę. Miestiečiai bijo, kad išėjus į gatvę, kas nors nestuktelėtų iš užpakalio ir neatimtų rankinuko... Pamenate, prieš keletą metų abiturientai buvo pilni baimės, kai reikėjo antrą kartą perlaikyti gimtosios kalbos egzaminą. Neabejotina, jog drebėjo ir tie, kurie išlukšteno egzamino paslaptį ir dargi iš to pasipelnė...
Ar gali žmogus išvengti baimės? Tiksliau, to nuolatinio streso. Manau, jog tam tikra dalelė baimės mumyse turi išlikti. Juk natūralu bijoti besiartinančios audros, perkūno. Dėl šios baimės uždarome langus ir duris. Natūralu bijoti gilios ir sraunios upės, kai per ją permestas siauras, sutrešęs lieptas arba maudytis mažai pažįstamame ežere, tvenkinyje. Siaubingas baimės jausmas apima, kai mums arba mūsų artimam žmogui gydytojas diagnozuoja paskutinę ligos stadiją...
Taigi, daug ir visokių tų baimių esama, kurios vos ne kasdien vienaip arba kitaip užklumpa žmogų, veda jį į dar didesnę baimę, nusivylimą ir depresiją. Kaip išvengti nepagrįstų baimių? Mano nuomone, galima. Ne tik galima, bet ir būtina. Juk mieste siautėja tik nedidelė grupelė chuliganų arba vagių, o mūsų, vadinamųjų dorų žmonių, yra tūkstančiai ir visi vaikštome šalia. Būkime vieningi, nepakantūs tokiems ir parodykime savo pilietinį principingumą. Kitaip tariant, patys darykime tvarką, šalinkime bet kokį blogį, tūnantį šalia mūsų, net nesikreipdami į policiją. Kai visos tos padugnės pamatys, jog mes jų nebijome, o daromam blogiui bei netvarkai esame nepakantūs, blogis, o kartu su juo ir baimė savaime trauksis iš gyvenimo. Pagaliau visokius chuliganus, vagis, žmogžudžius, prievartautojus ne koks nors piktasis iš pragaro atsiunčia, o mes patys savo šeimose užsiauginame. Savo auklėjimu bei rodomu pavyzdžiu juos tokiais subrandiname. Kitaip tariant, ką pasėjame tą ir pjauname.
Daugelis mūsų šiandien jau mano, jog būtina peržiūrėti dabartines vaikų teises ir pareigas tiek tėvų, tiek visuomenės atžvilgiu. Jau pasigirsta visuomenėje nuomonių, kad pernelyg didelės teisės, o mažos pareigos yra skirtos mūsų jaunajai kartai. Jaunimas ne tik mieste, bet ir kaimo gyvenvietėse viską gadina, griauna, tyčiojasi iš suaugusiųjų. O jie tyli. Gal jau bijo savo vaikų? Jeigu taip mes niekados neatsikratysime BAIMĖS jausmo.
Tačiau blogiausia, kad pastebėję kitame žmoguje kokią nors blogybę ar ydą bijome draugiškai jam apie tai pasakyti, patarti, pamokyti, gal net padėti išgyvendinti. Tik kažkodėl nejaučiame baimės nei prieš savo sąžinę, nei prieš Dievą jį šmeiždami, apkalbėdami, juodindami. Čia bene drąsiausios yra kai kurios moterys. Jos susibūrusios į vadinamuosius pleškinimo klubus viską išnarsto po kaulelį pradedant kaimynais, gydytojais, mokytojais ir t. t. Neišpasakyta drąsa užsiimti šmeižtu!.. Čia jau tikrai prireiktų BAIMĖS, nes už visokias apkalbas, šmeižtus galima nukentėti: apšmeižtasis gali teismo keliu prisiteisti solidžią sumelę moralinei žalai atlyginti...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2010 XXI amžius
|