|
Ateiviai ar pagiežingieji
Neapykanta gyvenimui negali būti menas, teigė rašytojas P. Skodžius. Tikriausiai žmonės nesupranta, kas yra menas, o gal ir nenori suprasti... Menkas gyvenimo meno suvokimas verčia nuolat nepasitenkinti gyvenimu. Visa tai nepastebimai teršia mūsų pasaulį neapykantos, materialinių vertybių troškimo, pavydo šiukšlėmis. Šios kenksmingos žmonijai šiukšlės, kad ir kaip būtų sunku pripažinti, mėtosi kiekviename kamputyje...
Kiekviena diena man lyg chaosas, kuris mane vargina, sekina mano jėgas. Pavargstu... Ne, ne universiteto patalpos mane sekina. Jei pažinočiau tik tokį nuovargį, tikriausiai būčiau pati laimingiausia žemėje. Tačiau šioje erdvėje aš jaučiuos lyg ateivė iš svetimos planetos. Ateivė, kuriai sunkiai suvokiamas aplinkinių viešai demonstruojamas nepasitenkinimas net menkniekiu. Visai nesunku pastebėti praeivių žvilgsnius, kurie lyg kalba patys už save, spinduliuodami ironiška neapykantos būsena. Matydama tokius nelaimingus žmones nejučiomis prisimenu P. Skodžiaus žodžius: Būti žmogumi turbūt už viską sunkiausia.
Kas lemia tokį būties suvokimą? Galima būtų sakyti, kad aplinka, bet pamąstykim kas tą aplinką sukuria? Ir kas ją pakeičia? Manyčiau, kad tai tie patys nelaimingieji žmonės, pasaulio teršėjai. Žinoma, juk kaltinti kažką yra lengviau nei save patį. Lengviausia išeitis nepastebėti savęs, savo ydų, kurios yra priešiškos moralei, dorybei, kurios daugumai stinga, kaip ir žmogiškumo. Manote, kad pamiršau paminėti visagalį Dievą pasaulio kūrėją. Tikrai nepamiršau to negalima pamiršti. Tačiau, manau, jog Dievas nenorėjo sukurti tokio pasaulio, į kurį žvelgdamas iš aukštybių matytų paniekos ir pagiežos pripildytą savo kūrinį. Jis Dievas, kuris mums duoda paragauti saldaus gyvenimo, iš tikrųjų mums pavydi. Dar ir Herodotas savo Istorijoje gyvenimą suvokė saldų. Aš tikiu, kad prieš daugelį metų žmonija buvo kitokia nepažino neapykantos, nes nebuvo pavydo, o jo nebuvo todėl, kad jie dar nesuvokė to jausmo, kuris dabar nuodija mūsų sielas. Kažkas, bėgant laikui, vis bėrė ir bėrė į gyvenimą karčius miltelius ir nuodijo žmones. Dėl to atsirado prieštaravimas: saldu kartu.
Žmogui kažko trūksta? Aš matau tik vieną trūkumą žmogiškumo. Daugiau mums nieko netrūksta, priešingai turime visko per daug. Kaip sakoma, kuo daugiau turi, tuo daugiau nori. Tikriausiai iš to ir gimsta pavydas ir pagieža. Dingsta pati svarbiausia žmogaus vertybė būtent žmogiškumas, kurį dažniausiai užgožia visagalės materialinės vertybės. Jų užvaldytas žmogus pats sėja neapykantą gyvenimui už tai, kad nepavyksta gauti to, ko užsigeidė. Taip sieloje ir kaupiasi pagieža, išdygsta blogio sėkla. P. Skodžius gerai interpretuoja: bėgti nuo blogio lengva. Sunkiau tą blogį išrauti iš žmogaus sielos. Juk patys nepajuntame, kaip blogio sėkla išdygsta mumyse.
Taigi, niekas nėra kaltas dėl neapykantos gyvenimui, tik patys nelaimingieji pasaulio šiukšlintojai. Aš lyg ateivė, stebėdama aplinkinius, darausi svetima, svetima pati sau. Matydama pykčio ir pagiežos šiukšles, norėčiau jas surinkti ir apvalyti užterštą pasaulį. Jei mums trūksta išminties ir mes gyvename ne kaip pridera, tai privalome kaltinti ne savo nežinomą tėvynę, bet pačius save (Plutarchas). Belieka susimąstyti ir nuspręsti patiems: kas mes ateiviai ar nelaimingieji pagiežos ir pykčio šiukšlių teršėjai?
Justina Lukošiūtė,
KU I kurso studentė
© 2010 XXI amžius
|