|
Tikėjimo darbų tiltu keliaujame į Dangų
Kristaus Žengimas į Dangų tai ne tik liturginė iškilmė, kuri mums primena, jog įvyko didysis Velykų išsipildymas Jėzus grįžo pas Tėvą, į savo gimtąjį Kraštą, bet kad ši šventė išreiškia ir kiekvieno žmogaus širdyje glūdintį didžiausią troškimą būti visada laimingu. Absoliučios laimės versmė Dievas, o jos tobuliausia aplinka transcendentinė realybė Dangus dieviškoji Karalystė.
Tačiau neturėtume pasiduoti iliuzijai galvodami, jog amžinosios Jeruzalės gyventojai panašūs į nuobodžiaujančiųjų draugiją, kuri yra visko pertekusi ir pasiekusi savo laimės išbaigtumo apogėjų. Viename teologiniame žodyne rašoma, kad Dangaus dalyviai yra pagauti dinaminio proceso, susijusio su antgamtinio augimo, papildymo bei išgydymo viltimi, kuri ypač svarbi prieš akis turint kaltės potyrių likučius, per anksti mirusius, nužudytuosius, neįgaliuosius ir ligonius.
Pasak Katekizmo, paliktas vien savo prigimtoms jėgoms žmogus negali įeiti į Tėvo namus (Jn 14, 2), į Dievo gyvenimą ir laimę. Atidaryti šio įėjimo duris žmonėms gali tik Kristus, kuris, kaip byloja Šeštinių Mišių prefacija, mums, savo mistinio Kūno nariams, davė viltį nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų.
Jėzus dažnai kalbėjo apie Dangaus karalystę, kuri yra ne kažkokia fantastiškai stebuklinga ir tolima tikrovė, bet ji tai per Jo įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą įvykęs žmonijos perkeitimas, dėl kurio galime tarti: Nors mes dar gyvename šiame pasaulyje, bet dabar daugiau priklausome Dangui, o ne Žemei. Žmogaus Sūnus todėl ir nužengė iš Dangaus, kad mes vis labiau Jį pažintume, tikėtume, mylėtume, pasitikėtume visais Jo išsipildančiais pažadais ir turėtume vidinę ramybę bei džiaugsmą, kurių pasaulis nepajėgus mums suteikti.
Tačiau šis palaimingas krikščionių suvokimas ir būklė, liudijantys, kad esame dvasios milijonieriai, nes priklausome Tam, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu (2 Kor 8, 9), įpareigoja mus kasdien, pasikliaujant neišsenkama Jėzaus kantrybe, stropiai vykdyti savo pareigas, idant galėtume pažadinti aplinkinių sveiką smalsumą klausti ir paakinti ieškoti Dievo karalystės: Tie krikščionys kažką turi daugiau nei mes. Iš kur jie tai gavo?
Kai mokytojas paseno ir nusilpo, mokiniai maldavo jo nemirti. Jis kalbėjo: Jeigu aš neišeisiu, kaip jūs kada nors pamatysite? Jie klausė: Ko mes nematome būdami kartu su tavimi? Tačiau mokytojas neatsakė. Prisiartinus jo mirties akimirkai, mokiniai klausė: Ką mes pamatysime, kai tu išeisi? Mokytojo akys žybtelėjo, ir jis tarė: Viskas, ką dariau, tai sėdėjau ant upės kranto ir dalijau upės vandenį. Tikiu, kad kai iškeliausiu, jūs pastebėsite upę.
Tik tada, kai kažko svarbaus netenkame, pajuntame netekties gėlą. Tuomet ieškome, kas mums galėtų priminti tai, ko netekome. Nors Jėzus žengė į Dangų, Jis mūsų vienų nepaliko: Jis vietoj savęs siuntė Šventąją Dvasią, kuri trokšta nuolat mums priminti Jėzaus darbus ir Jo žodžius. Kad galėtume laikytis Jėzaus žodžių, mums būtina dažnai atsitraukti nuo įvairių išorinių dalykų ir susitelkti savyje, tai yra grįžti į savo paties vidų. Tyloje ir maldoje Šventoji Dvasia mums primins svarbiausią prioritetą: gyvybiškai svarbu skirti laiko meditacijai, idant mano išorinis veiklusis žmogus pagaliau nurimtų ir savyje galėčiau leisti Viešpačiui taip išgyninti Jo paveikslą, kad visos dulkių nuosėdos dingtų ir vėl grįžtų jo visas spindėjimas.
Jėzus yra toji gyvybės upė, kuri ne tik plauna mūsų kaltes, bet mus taip joje panardina, kad, būdami dieviškos malonės gelmėje, niekada neužmirštume savo galutinio tikslo grįžimo ten, iš kur pas mus buvo atėjęs Dievo Sūnus. Būkime pasirengę Jį pasitikti, kai ir antrą kartą ateis...
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|