Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Mokyti kitus – irgi Dievo dovana

Technologijų mokytojas ekspertas Kęstutis Bakutis Autoriaus nuotrauka

Kovo 17-ąją Metų mokytojo premija buvo įteikta ir Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos technologijų mokytojui ekspertui Kęstučiui BAKUČIUI. Su pedagogu kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Žinia, kad esate nominuotas geriausiu šalies Metų mokytoju, jums buvo staigmena?

Kiekviena tokia žinia yra ir džiugi, ir maloni, ir staigmena. Tačiau jau praėjusiais metais iš Lietuvos Prezidento rankų už etninės kultūros puoselėjimą gavau Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. O kai šiemet buvo teikiami dokumentai Metų pedagogo premijai gauti, aišku, slaptos vilties turėjau. Bet Lietuvoje mokytojų dirba daug – darbščių, kūrybingų, kurie ne mažiau verti tokio apdovanojimo. Gal šiuo metu mano darbai buvo labiau įvertinti ir mane atrinko šiai premijai gauti.

Kokiose mokyklose teko dirbti?

Mokytojauti pradėjau 1984 metais, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą. Po to porą metų tarnavau armijoje. 1986 metais pradėjau dirbti mokykloje, kur ir dabar dirbu. Tuo metu tai buvo Raseinių antroji vidurinė mokykla, o 1999-aisiais ji persiformavo į Žemaičio gimnaziją ir Raseinių pagrindinę mokyklą.

Jūsų kelias į mokytojo profesiją?

Tais laikais mano šeima buvo neturtinga, tad negalvojau apie aukštąjį universitetinį išsilavinimą, galvojau rinktis darbininkišką profesiją. Atsitiko taip, jog vidurinę mokyklą baigiau gan gerais pažymiais, ir man švietimo skyrius skyrė siuntimą į Vilniaus pedagoginį institutą. Tėvai labai apsidžiaugė, kad aš įstojau.

Praktiką atlikau Raseinių „Kalno“ vidurinėje mokykloje (buvusioje pirmojoje vidurinėje), čia sutikau labai gerą mokytoją – šviesaus atminimo Juozą Milių. Jis buvo vienas geriausių mano mokytojų, kurio pavyzdys parodė, kokiu mokytoju galima būti. O meilę darbams įskiepijo irgi jau šviesaus atminimo mokytojas Vaičekauskas Ariogalos vidurinėje mokykloje. Jis leisdavo mums dirbti, kurti. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Nenusivylėte mokytojo darbu? Dažnai girdime, kad mokytojui šiandien yra ypač sunku. Kaip jums atrodo mokytojo darbas?

Nebūčiau dirbęs mokytoju, jeigu nebūčiau sugebėjęs surasti bendros kalbos su moksleiviais. Aš į vaikus visada žiūriu kaip į žmones, kurie galbūt yra pasimetę mokykloje, pasimetę savyje, šeimoje ar savo pasirinkime. Su vaikais stengiuosi bendrauti kaip su sau lygiais žmonėmis ir duoti tai, ko jiems reikia, stengiuosi, kad jie matytų pamokų naudą. Pasistengiu skirti tokius darbus, kurie jiems bus naudingi, reikalingi, įdomūs, ir bandau juos patraukti į save, patraukti iš blogųjų įpročių. Blogų įpročių ir blogų pagundų yra daug, ir daug sumaišties vaikų pasaulyje. Nes vaikai nėra suaugę, subrendę, jie kartais nesugeba atskirti blogį nuo gėrio. Aš stengiuosi jiems duoti kitą pasaulį, parodyti, kad galima daug ką savo rankomis padaryti, nudžiuginti mamą, tėtį, nudžiuginti draugą, galų gale įskiepyti verslumo gyslelę. Kad vaikai ne tik gali kitų darbu naudotis, bet ir patys savo ateitį statyti, savo rankomis kurti kelią, kuriuo būtų patogu eiti jiems ir aplinkiniams. Nenoriu girtis, bet yra daug vaikų, kuriuos ištempiau iš negerų dalykų – buvo net išmestų iš mokyklos. Pavyzdžiui, Žilvinas sugebėjo daug pasiekti, tapo baldų dizaineriu. Ir vaikai galbūt mato, kad iš manęs galima kažko išmokti, kad paskui tai galėtų panaudoti savo malonumui, pagaliau save atrasti. Galbūt vaikai mato, kad aš jų neapgaudinėju, nuoširdžiai viską rodau, esu jiems atviras. Turime muziejų, kuriame eksponuojami geriausi moksleivių darbai. Vaikai, kol nėra sugadinti masinės informacijos, yra nuoširdūs, su jais galima dirbti, su jais reikia bendrauti, tik viską daryti atvira širdimi.

Teko girdėti mokytojų nusiskundimų, kad mokiniai pamokose daro ką nori, nesiskaito su mokytojais... Nejaugi situacija tokia bloga?

Iš tikrųjų mokytojo darbas yra labai sunkus. Jeigu dirba mokytoju, vadinasi, tai jam duota Dievo. Bet yra ir taip, kad žmonės, baigę universitetą, patys nelabai suradę save, ateina dirbti mokytojais. Jeigu nemylėsi vaikų, nemylėsi savo darbo, vaikų darbo ir jų pačių, tai bus labai sunku. Jeigu sunku dirbti mokykloje, vadinasi, ne ten dirba. O lengvų darbų nebūna. Tiesiog su meile reikia žiūrėti į darbo vietą. Jeigu tu mylėsi mokinį, vaiką, mylėsi savo darbą, tada nebus sunku. Vaiko žodelį, jo blogą elgesį reikia priimti taip, kaip yra. Bet vaikas viską atperka, kai padaro darbą. Kai žibančiom akim atneša ir pasako: „Tai aš padariau“. Kai tėvai laimingi tau pasako, kad vaikas grįžo iš gatvės ar pradėjo džiaugtis tuo, ką daro, – tai yra didžiausias džiaugsmas. Nepamenu, kad būčiau supykęs ar ką nors įžeidęs. Mokykloje labai daug laiko praleidžiu, vakarais dar ilgai dirbu, vaikai ateina. Vaikų meilė mokytojui irgi būtina. Jeigu mokytojas nejaučia meilės mokiniui, tada ir pats darbas yra labai sunkus. Tada ir sunku ateiti į mokyklą ar išeiti iš jos. Mano nuomone, gal ir subjektyvia, turi būti meilė vaikui, turi būti meilė mokslui ir pačiam darbui. Ir tada bus lengviau. Yra mokytojų, kurie mokiniams atiduoda savo širdį, ir juos supa vaikai. Daug tokių mokytojų ir mūsų gimnazijoje, ir pagrindinėje mokykloje. Dažniausiai skundžiasi tie mokytojai, kurie nemyli moksleivių.

Buvo atvejų, kai pačiam atrodė, kad su moksleiviu pasielgėte neteisingai ir todėl nusprendėte jo atsiprašyti?

To yra pasitaikę. Negalima vaiko žeminti. Nors tu daugiau žinai, daugiau sugebi ir turi daugiau patirties. Pasitaikė tokių situacijų, kai atėjęs randi sulaužytą įrankį ar sulaužytą detalę ir neteisingai apkaltini vaiką. O paskui išaiškėja, kad jam kažkas jį sugadino ar pakišo. Žinote, vaikai visko prisigalvoja. Tokiu atveju aš nebijau atsiprašyti neteisingai apkaltinto prieš visą klasę ir pasakau kodėl. Nereikia bijoti atsiprašyti suklydus. Jeigu ateini su meile vaikui, tada bus gerai. Jeigu pasirodytume kaip dideli mokslininkai, daugiau žinantys ir daugiau galintys, tai būtų laikina. Vaikai dirba ir su tokiais mokytojais, bet jiems meilės nejaučia.

Bet atstumas tarp mokinio ir mokytojo turi būti...

Aš jiems ir sakau: mes esame patirtis, įgūdžiai, žinios. Aš esu jų konsultantas, vyresnysis pagalbininkas. Aš padedu, paaiškinu, duodu žinių, kaip tai daryti. Daugiau į tėvelį esu panašus, nes vaikas į jį kreipiasi pagalbos ar paaiškinimo. Ne vienas vaikas man pasakė: „Jūs man kaip tėtis“. Tai man didžiausias įvertinimas.

O kaip auklėjote savo vaikus?

Turiu vieną sūnų Gediminą ir juo didžiuojuos. Sūnus vienturtis, tai gal buvo ir kiek palepintas. Bet stengiausi jam įskiepyti darbštumą, nes tai yra labai svarbu žmogaus gyvenime. Kad darbas yra reikalingas ir jis turi būti atliktas labai sąžiningai, ir jį reikia gerbti. Auklėdamas sūnų stengiausi šitą pabrėžti. Man tai pavyko. Dabar sūnus mokosi M. Romerio universitete Teisės ir viešosios policijos fakultete. Jo auklėjimas gal nebuvo toks, kokio norėjau, nes daug laiko atiduodavau mokyklai, bet mačiau, kad geru keliu einama. Sūnus yra darbštus ir labai sąžiningas.

Turėjote gausybę mokinių, kas ir kur jie dabar?

Turėjau labai gabių jaunų žmonių, kuriais tikrai galiu didžiuotis. Buvę mano mokiniai broliai Ramūnas ir Edvinas Pikčiai dirba informacijos technologijos srityje, Raimundas Jukna dirba bankinėje sistemoje. Tai – darbštūs mokiniai, geri matematikai, bet ir ne prastesni medžio meistrai. Buvo Lina Pisenkaitė, tikras mano perliukas, ji ir baldus darė. Baigė Šiaulių universitetą, yra baldų dizainerė. Viktoras Kromerovas gyveno kaime, į mokyklą važinėdavo dviračiu, baigė taikomosios dailės mokyklą Kaune, dabar Norvegijoje turi medžio darbų įmonėlę. Tokių mokinių turėjau daug. Antai Gedas Dukauskas, labai gabus medžio darbams, dabar studijuoja baldų dizainą.

Raseiniai
Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“