| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Politinių kalinių ir tremtinių nerimas Piketas prie Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos XVII suvažiavimas
Pirmadienį Vilniuje, prie Švietimo ir mokslo ministerijos į piketą rinkosi buvę Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai (LPKTB, LPKTS, LLKS atstovai), Sąjūdžio nariai. Jie ragino ministeriją atkreipti dėmesį į šalies moksleivių mokymą apie Lietuvos partizaninį bei rezistencinį periodą. Piketo dalyviai giedojo tautiškas dainas, per megafoną kreipėsi į susirinkusiuosius, laikė plakatus su užrašais Reikalaujam pasipriešinimo istorijos egzamino mokykloje, Su mumis prezidentė. Tarp tremtinių buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) valdybos pirmininkas Vytas Miliauskas, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Vilniaus Sąjūdžio tarybos narys Leonas Kerosierius ir kt. Akcijos rengėjai įsitikinę, kad pokario istorijos dėstymo mokykloje faktiškai nėra, o apie partizaninį judėjimą, kurio metu žuvo per 20 tūkst. žmonių, šiuolaikinis mokinys praktiškai nežino nieko. Jis daugiau žino apie Antaną Sniečkų, Lietuvos komunistų partijos vadovą, negu tikruosius patriotus. Po piketo švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius žiniasklaidai aiškino, kad mokiniai yra taip apkrauti, jog negali būti net minties apie istorijos kurso plėtimą ir įskaitinio egzamino įvedimą. Piketu buvo atkreiptas dėmesys į rezoliucijas, priimtas šeštadienį Kaune vykusiame LPKTS XVII suvažiavime. Suvažiavimo pagrindinį pranešimą perskaitė sąjungos pirmininkas Antanas Lukša, buvo apžvelgta valdybos veikla (pranešėja Jūratė Marcinkevičienė). Nauju Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininku išrinktas buvęs parlamentaras Povilas Jakučionis. Pirmininko pavaduotojais išrinkti Petras Musteikis ir Edvardas Strončikas. Suvažiavimą sveikinę svečiai, daugiausia valdančiosios partijos atstovai europarlamentarai, ministrai ar Seimo nariai kalbėjo apie sąjungos narius kaip apie darnią šeimą, kuri Lietuvą mato kaip švyturį. Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis teigė, kad turime rūpintis Lietuva, kad ji nebūtų paversta mergaite, kurią motina primokė meluoti (aliuzija į pedofilijos auka tapusią ir teismų dabar varginamą mergaitę), ir perspėjo, kad Lietuvos laukia nauja programa: pagal ją perkami politikai, įmonės, žiniasklaida, žurnalistai. Europarlamentaras sakė, kad Europoje vyksta keistų dalykų. Štai, pavyzdžiui, Italijoje kažkam nepatiko mokyklos klasėse ant sienų kabinami kryžiai ir todėl reikalavo, kad jie būtų nuimti. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas irgi piktinosi reikalavimu iš Italijos mokyklų pašalinti kryžius ir stebėjosi, kad Lietuvoje per 20 metų kryžius taip ir neatsirado klasėse. Užtat Aušros Vartuose už Armiją krajovą, kurios kariai žudė Vilniaus krašto lietuvius, meldžiasi lenkų generolai, o prie Vilniaus Arkikatedros marširuoja vadinamieji karo veteranai, eitynes laisvai rengia gėjai, ir visa tai vyksta nuolaidžiaujant valdžiai, ypač sostinės merui. Tuo tarpu monsinjoro ir Seimo narių prašytoms tikinčiųjų eitynėms valdžia leidimo nedavė. Ilgametis politinis kalinys, kunigystės šventimus gavęs mirties lageryje, tai pavadino prasidėjusia naująja okupacija. Jis ragino liautis švęsti ir rašyti rezoliucijas, į kurias valdžia net neatsako, o pakilti į garbingą kovą prieš dvasinę krizę, kamuojančią žymiai stipriau nei ekonominė krizė. LPKTS suvažiavime buvo patvirtintos keturios rezoliucijos. Viena jų buvo kreipiamasi į Vyriausybę bei Švietimo ir mokslo ministeriją ir prašoma į Lietuvos mokyklų mokymo programas įtraukti privalomą Pasipriešinimo istorijos kursą, kurį galėtų sudaryti ne mažiau kaip 18 pamokų ir egzaminas arba įskaita. (Remiantis tuo pareiškimu po dviejų dienų ir vyko mitingas prie Švietimo ir mokslo ministerijos.) Kitoje rezoliucijoje Vyriausybei priekaištaujama dėl kai kuriuose sektoriuose vangiai vykdomų ar iš viso nepradedamų reformų, pastebint, kad visuomenei svarbiausia teisėtvarkos sistemos reforma dar visai nepradėta, iš esmės nevyksta kariuomenės reforma. Rezoliucijoje teigiamai įvertinta energetikos ūkio reforma. Teigiamai vertinama švietimo ir mokslo reforma, tačiau reiškiamas susirūpinimas silpnėjančiu jaunimo patriotiniu ugdymu, pradinių mokyklų naikinimu. Kritikuojamas pacientams pasunkėjęs sveikatos įstaigų pasiekiamumas ir žlugusi vaistų atpiginimo kampanija. Pasigendama didesnių poslinkių korupcijos ir kontrabandos pažabojimo srityje. Dar vienoje rezoliucijoje reiškiamas susirūpinimas aktyviai kuriama nauja Lietuvos ir Lenkijos santykių ir istorijos versija, pagal kurią Lietuva neva privalo teikti lenkų mažumai ypatingas teises ir lengvatas, kurių nenumato Lietuvos Konstitucija ir kurių neturi gausi lenkų diaspora jokioje kitoje valstybėje. Šia rezoliucija kreipiamasi į prezidentę, Seimo pirmininkę ir premjerą prašant stabdyti lietuviškų mokyklų ir darželių naikinimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, neleisti reorganizuojant prijungti lietuviškų švietimo įstaigų prie lenkiškų arba mišrių, taip pat istoriją, geografiją, o 11-oje ir 12-oje klasėse visus dalykus dėstyti valstybine kalba, suvienodinti valstybinės kalbos egzaminą. Taip pat prašoma nepritarti originaliam asmenvardžių rašymui dokumentuose, neįteisinti dvikalbystės Rytų Lietuvoje rašant vietovardžių, miestų ir gatvių pavadinimus. Ypač reikšminga ir aktualia galima pavadinti rezoliuciją Dėl moralės, tautinių ir krikščioniškųjų vertybių išsaugojimo, kurioje reiškiamas nerimas dėl didėjančios emigracijos, nuolaidžiavimo galingų kaimynų ekspansinių interesų spaudimui, pamirštamų krikščioniškų ir tautinių vertybių, tolerancijos homoseksualų gyvenimo filosofijos propagandai, užsienio politikoje didėjančiu abejingumu tautų kovai už išsilaisvinimą iš svetimųjų vergovės ar dėl savo saugumo. Rezoliucijoje teigiama: Nesiimama ryžtingų veiksmų ribojant vis didėjančią jaunimo emigraciją, sparčiai plintantį nusikalstamumą, alkoholizmą ir narkomaniją, kerojančią atsakomybės ir pareigos supratimo stoką.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |