2010 m. gegužės 21 d.
Nr. 39
(1824)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kauno arkivyskupijoje

Kauno )) dekanate

Sutvirtinimo Sakramento ir klebono pagerbimo šventė

Pirmadienio vakarą Lietuvos kankinių
bažnyčioje buvo daug jaunimo

Vyskupas Jonas Ivanauskas
(dešinėje) ir klebonas
kun. Robertas Gedvydas Skrinskas
Livijos Šiugždienės nuotraukos

Agapės metu – dekanato parapijų
klebonai kunigai: dekanas
Augustinas Paulauskas, Šarūnas
Petrauskas ir Vaidas Bartkus

Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje

Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo
vyskupas Jonas Ivanauskas

DOMEIKAVA. Gegužės 17 dienos pavakarę į Lietuvos kankinių bažnyčią gausiai rinkosi tikintieji. Čia vyko Domeikavos ir Lapių jaunųjų parapijiečių Sutvirtinimo Sakramento šventė bei klebono kun. Roberto Gedvydo Skrinsko penkiolikos metų tarnystės šioje parapijoje minėjimo iškilmės. Į šventę atvyko nemažai svečių: vyskupas Jonas Ivanauskas, arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas bei Kauno II dekanato (Raudondvario, Kulautuvos, Babtų, Karmėlavos, Rumšiškių, Čekiškės) klebonai kunigai: dekanas Augustinas Paulauskas,  Šarūnas Petrauskas, Gintas Rumševičius, Virginijus Veprauskas, Egidijus Periokas ir Vaidas Bartkus.

Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurių koncelebracijai vadovavęs vyskupas J. Ivanauskas pasveikino šventovėn susirinkus parapijiečius ir priminė, kad tikėjimas į Dievą yra vienintelis ir svarbiausiais dalykas žmogui, o Dievui yra svarbus kiekvienas žmogus ir kiekvienam žmogui Jis skiria amžinąjį gyvenimą bei pašaukimą. Pasak vyskupo, jei Krikšto sakramento kūdikystėje daugelis neprisimena, jei Pirmosios Komunijos sakramentą vaikystėje daugelis priėmė paskatinti savo tėvelių ir tikybos mokytojų, tai Sutvirtinimo Sakramentą priimantys krikščionys jau yra patys sąmoningi apsispręsti būti Dievo žmonėmis, o kartu ir prisipažinti, kad yra nusidėję savo mintimis, žodžiu, elgesiu. „Sutvirtinimo Sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, yra Dievo malonės ir palaimos ženklas šeimai, – sutvirtinamiesiems sakė vyskupas. – Todėl neatsitiktinai šiose Mišiose meldžiamės ir už šeimas. Šita proga noriu padėkoti Jums, mieli tėveliai, už pastangas, už kantrybę, už jūsų širdies gerumą, už kartu patirtus įvairius gyvenimo sunkumus auginant ir auklėjant savo vaikus. Taip pat noriu padėkoti už jūsų tikėjimą, nes nelikote abejingi savo vaikų tikėjimui ir jie pasiruošė Sutvirtinimo sakramentui.“ Vyskupas taip pat sakė, kad kiekvienai šeimai reikalingas nuolatinis pastiprinimas, kad visų jos narių tikėjimas nuolat augtų, bręstų ir kad sutvirtinamieji patys, asmeniškai, savo gyvenime Dievą atrastų. „Žmogaus gyvenimas yra nuolatinių atradimų kelionė, – teigė vyskupas,– todėl nepakanka atrasti kažkokią žemę, salą, mokslą. Kai žmogus kažką atranda, jo pažinimas atrasti dar labiau didėja, dar labiau jis stengiasi tą dalyką pagrįsti. Lygiai taip pat yra ir tikint. Tikėjime gali lemti net nedidelis prisilietimas, kartais kitam žmogui gali atrodyti, kad tikėjimas gali būti tik formalus dalykas, bet taip nėra. Didėjant gyvenimo patirčiai žmogus vis labiau supranta, kad tikėjimas prisiliečia prie pamatinių gyvenimo dalykų, prie to, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, dėl ko žmogus gyvena žemėje, dėl ko džiaugiasi, kenčia, kuo džiaugiasi, kuo dalinasi su kitais.“

Paskui buvo suteiktas Sutvirtinimo Sakramentas. Sutvirtinimo tėveliams ir krikšto tėveliams vyskupas palinkėjo melstis, kad jų vaikų tikėjimas būtų tvirtas, teigdamas, kad: „Sutvirtinimo Sakramentas padės lengviau apsispręsti kurti gėrį ir kovoti prieš blogį. Branginkite visa tai, ką su Sutvirtinimo Sakramentu patyrėte ir sužinojote, branginkite Dievo įsakymus ir patį didžiausią brangiausią – meilę Dievui ir meilę kiekvienam žmogui. Būkite žmonėmis, kurie brangina laisvę ir atsakomybę, branginkite visa tai, kas ugdo žmogaus orumą, kas ugdo tikrą žmogaus vertę...“

Vyskupas dėkojo Domeikavos klebonui kun. R. G. Skrinskui už surengtą šventę, jo 15-os metų tarnystę šioje parapijoje ir pasiūlė padėką klebonui išreikšti plojimais. Klebonas kun. R. G. Skrinskas džiaugėsi prieš pat Velykas bažnyčios altorių papuošusiu kryžiumi, vaizduojančiu Kristaus kančią, ir dėkojo jo kūrėjams – Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesoriui skulptoriui Mindaugui Šnipui bei jo kolegai Alfonsui Vaurai (skulptūros„Nukryžiuotasis“ kryžius pagaminta iš Indonezijoje išauginto raudonmedžio, o Kristaus atvaizdas išskobtas iš lietuviško uosio); ypač nuoširdžią padėką jis išreiškė bažnyčią ir Kristaus kančios kelią suprojektavusiam VDA docentui architektui Kęstučiui Pempei; prie statybos darbų ir bažnyčios aplinkos puoselėjimo daug prisidėjusiam Domeikavos parapijos Pastoracinės tarybos nariui Gediminui Girdzijauskui, kitiems parapijiečiams. Po to kleboną sveikino Kauno rajono vicemerė Nijolė Kliučienė, Seimo narys Justinas Urbonavičius, Domeikavos seniūnė Vita Sutkienė, gimnazijos direktorius Dalius Vibrantas su gimnazistais, Kauno „Ąžuolo“ mokyklos tikybos mokytoja metodininkė, parapijos katechetė Irena Grigienė, parapijos „Gyvojo rožančiaus“, „Marijos legiono“, „Caritas“ atstovai, kiti svečiai bei parapijiečiai.

Iškilmingų šv. Mišių metu giedojo Domeikavos jaunimo choras. Po Mišių ir klebono sveikinimų sutvirtintiesiems buvo įteikti Sutvirtinimo pažymėjimai. Juos gavo 34 Domeikavos parapijos ir 12 Lapių parapijos moksleivių bei du suaugę parapijiečiai. Po iškilmių bažnyčios pusrūsyje įrengtoje salėje vyko agapė, kur kleboną sveikino kiti svečiai, tarp jų ir „XXI amžiaus“ redakcijos vadovai.

Ant kalniuko plikoje laukymėje amžių sandūroje išaugusi Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčia stebina savo architektūra ir kažkuo primena kitą panašiu laiku atgautą šventovę – Prisikėlimo bažnyčią Kauno centre. „Mums labai daug padėjo tuo metu rajono architektu buvęs Algirdas Urbonas, kuris šalia bažnyčios suprojektavo skulptūrų parką. 1995 metais rajono taryboje patvirtinus šį projektą, aplink bažnyčią ėmė kurtis „Lietuvių tautos kančių kelio“ skulptūrų parkas, – pasakojo G. Girdzijauskas.– Dabar čia iš būsimų 16 skulptūrinių kompozicijų jau yra tautodailininkų Ričardo Gaškaus („Vytauto Didžiojo laikų kovoms atminti“), Viktoro Žilinsko (KGB, Černobylio aukoms bei tremtiniams ir Lietuvos kankiniams), Adolfo Teresiaus („Negimusiems vaikams“, Lietuvos tūkstantmečiui) bei Rimantės Butkuvės („Lietuvos partizanų kovoms atminti“). Nuostabius vitražus bažnyčiai sukūrė VDA profesorius Algirdas Dovydėnas.

R. G. Skrinsko kelias į kunigystę nebuvo lengvas, tačiau jis džiaugiasi ne tik savo pasirinkimu, bet ir ramiu užutekiu nuo didmiesčio triukšmo gražiame Kauno priemiestyje – Domeikavoje. Klebonui ši parapija trečioji. Prieš tai jam teko trejus metus vikarauti Jurbarke ir metus Kaune, Vilijampolėje. „Rimčiau domėtis tikėjimo tiesomis pradėjau būdamas 7-oje klasėje, tačiau tikrąjį pašaukimą būti kunigu pajutau tik tarnaudamas sovietinėje armijoje, – prisimena kun. R. G. Skrinskas. – Prieš armiją mokiausi Vilniaus politechnikume. Buvo aštuntas dešimtmetis, jaudino įvykiai Lenkijoje, karas Afganistane, visa tai traukė link dvasinių dalykų, todėl  po armijos pradėjau ieškoti kito kelio.“ Į stacionarias studijas Kauno kunigų seminarijoje R. G. Skrinskui įstoti nepavyko, tad kunigystės mokslus baigė pogrindžio sąlygomis besimokydamas Gargžduose pas tėvą Antaną Šeškevičių. Tačiau įšventinimo į kunigus iš karto negavo, teko dar porą metų mokslus tęsti  Kauno kunigų seminarijoje. Į kunigus R. G. Skrinskas buvo įšventintas tik  1991 m. liepos 16 dieną  Kauno arkivyskupijos kurijos koplytėlėje. Šventinant monsinjoras  Alfonsas Svarinskas pasakė, kad tai paskutinis pogrindžio sąlygomis pasiruošęs kunigas.

Genovaitė Baliukonytė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija