Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius Benediktas XVI: Fatimos misija dar nebaigta

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI meldžiasi Fatimos Dievo Motinos Apsireiškimų koplyčioje

Fatimoje piligrimai dažnai meldžiasi eidami keliais

Popiežius su jį pasitikusiu Portugalijos prezidentu Anibalu Kavaku Silva ir jo žmona Marija

Šventasis Tėvas eina pro išrikiuotą garbės sargybą

Į Benedikto XVI vadovautas šv. Mišias Fatimos šventovėje susirinko šimtai tūkstančių maldininkų iš visos Portugalijos ir užsienio šalių

Švč. M. Marijos apsireiškimus regėjusių Fatimos piemenėlių namus gausiai lanko tikintieji

Pamaldas su Šventuoju Tėvu koncelebravo visi Portugalijos vyskupai ir daug užsienio herarchų

Popiežiaus Benedikto XVI kelionės Fatimoje akimirkos

Iškilmėje – pusė milijono piligrimų

Bene svarbiausiu įvykiu praėjusioje popiežiaus Benedikto XVI apaštalinėje kelionėje į Portugaliją tapo jo aukotos šv. Mišios Fatimos Dievo Motinos šventovėje. Pamaldos vyko gegužės 13 dieną, minint pirmojo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo toje vietovėje 93-ąsias metines. Taip pat buvo prisiminta, kad lygiai prieš dešimtmetį lankydamasis Fatimoje tuometinis popiežius Jonas Paulius II beatifikavo du 1917 metų apsireiškimų regėtojus – dar vaikystėje mirusius mažuosius piemenėlius brolį ir seserį Pranciškų ir Jacintą. (Dabar vyksta trečiosios regėtojos – prieš penkerius metus mirusios vienuolės Liucijos beatifikacijos bylos tyrimas.)

Pastarajame popiežiaus Benedikto XVI vadovautame Eucharistijos šventime į Fatimą buvo susirinkę daugiau kaip pusė milijono piligrimų iš visos Portugalijos ir užsienio šalių, kurie atsinešė kryžius, Dievo Motinos atvaizdus ir savo nacionalines vėliavas. Apsireiškimų metu perduotose Švč. Mergelės Marijos nuorodose pabrėžtinai buvo minima Rusija, todėl didelė grupė tos šalies maldininkų buvo išskleidusi plakatą su užrašu: „Marija, ačiū tau už pagalbą Rusijai“. Kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravo visi Portugalijos vyskupai, daug Bažnyčios hierarchų iš kaimyninės Ispanijos ir kitų užsienio šalių (net iš tolimosios Kinijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų). Pamaldų pradžioje ganytojų vardu Popiežių pasveikino Fatimos ir Leirijos vyskupas Antonijus Augustas duš Santušas Martas, išreiškęs solidarumą dabartinių sekuliaristinių sluoksnių išpuolių akivaizdoje.

„Brangūs broliai ir seserys, aš irgi atvykau kaip piligrimas į Fatimą, į šiuos „namus“, iš kurių Marija pasirinko kalbėti mums dabartiniais laikais, – sakė homilijoje Benediktas XVI. – Atvykau į Fatimą džiaugtis Marijos buvimu ir motiniška globa. Atvykau į Fatimą, nes šiandien į šią vietą buriasi visa piligriminė Bažnyčia, kuri Dievo Sūnaus valia yra svarbiausias evangelizacijos įrankis ir išganymo sakramentas“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jis dalijasi su mažaisiais Fatimos piemenėliais regėtojais tais pačiais pasitikėjimo Dievo Motina jausmais, kartu norėdamas šiais Kunigų metais jos globai patikėti visus dvasininkus, vienuolijų narius, misionierius ir visus tuos, kurie atlieka gerus darbus.

Pagreitinti Marijos Nekaltosios širdies triumfą

Priminęs, kaip Švč. Mergelė Marija „įvedė mažuosius regėtojus į gilų Švenčiausios Trejybės meilės pažinimą (…), kaip nuostabiausią žmogiškosios egzistencijos tikrovę“, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad „būtų klaidinga manyti, kad Fatimos pranašiška misija jau užbaigta“. Ir šiandien mums reikalinga Dievo Motinos parama, kad širdys būtų atvertos visuotinei meilei ir aukai už nusidėjėlių atsivertimą. „Tik per tokią brolišką ir dosnią meilę mums gali pasisekti meilės ir taikos civilizacijos kūrimas“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad ir šiandien girdime nuo pat žmonijos istorijos pradžios skambantį Dievo klausimą: „Kurgi tavo brolis Abelis? (…) Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ (Pr. 4, 9–10). Žmonija sugebėjo pradėti „mirties ir teroro ciklą“, bet užbaigti jo niekaip negali.

Šventajame Rašte dažnai nurodoma, kad Dievas ieško teisiųjų vyrų ir moterų, kad tautos būtų išgelbėtos iš užburto smurto rato. Tą patį Viešpats daro Fatimoje, kada, kaip rašė regėtoja Liucija, apsireiškusi Švč. Mergelė Marija piemenėlių klausė: „Ar norite paaukoti save Dievui ir pakelti visus išbandymus, kuriuos Jis jums atsiųs, kaip atsiteisimą už nuodėmes, kurios Jį įskaudino, ir kaip nusidėjėlių atsivertimo išmaldavimą?“ Popiežius priminė istorines aplinkybes to laikotarpio, kai įvyko Dievo Motinos apsireiškimai – Pirmasis pasaulinis karas, bolševikų perversmas Rusija, masoniškų jėgų įsitvirtinimas ir nacionalistinių ideologijų iškilimas Vakarų Europoje. Visa tai galima įvardyti, kaip „žmonių šeimos pasirengimą aukoti tai, kas švenčiausia, ant niekingų ir savanaudiškų interesų altoriaus“.

Ir tuomet iš dangaus atėjo Švč. Mergelė Marija, kad perspėtų pasitikinčia Dievo meile. Regėtojai buvo tik trys portugalų vaikai, tačiau jų gyvenimo pavyzdys išsiskleidė visame pasaulyje per daugybę su Fatimos mokymu susijusių sąjūdžių, kurių nariai yra pasišventę broliško solidarumo reikalui. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas linkėjo, kad per ateinančius septynerius metus, kurie liko iki apsireiškimų 100-ųjų metinių minėjimo, ši pamaldumo forma toliau stiprėtų, „pagreitindama išsipildymo pranašystės apie Marijos Nekaltosios širdies triumfą Švenčiausios Trejybės garbei“.

Nebijoti kalbėti apie Dievą

Gegužės 12 dieną iš Portugalijos sostinės Lisabonos į Fatimą atvykęs popiežius Benediktas XVI dalyvavo vakaro Žvakių procesijoje ir vadovavo tradicinei Rožinio maldai. Kreipdamasis į tikinčiųjų minią Šventasis Tėvas sakė, kad gausybė uždegtų žvakių jų rankose yra kaip „šviesos jūra prie kuklios koplyčios, kuri su meile buvo pastatyta Dievo ir mūsų Motinai“. Pats jos atėjimas iš dangaus į žemę ir pasirodymas Fatimos piemenėliams buvo kaip šviesos spindulys. „Tačiau nei Marija, nei mes patys neturime savo šviesos ir ją gauname iš Kristaus“, – aiškino Popiežius. Viešpaties buvimas mumyse primena ir atnaujina degančio krūmo slėpinį, kuris patraukė Mozės dėmesį ant Sinajaus kalno ir toliau žavi visus, pastebinčius savyje ypatingą šviesą, kuri dega, bet nesudegina mūsų. „Mes patys esame tarsi paprastas krūmas, ant kurio tačiau nužengė Dievo šlovė. Jam ši aukščiausia šlovė, o mums nuolankus savojo menkumo prisipažinimas ir pamaldus atsidavimas dieviškajam planui“, – kalbėjo Benediktas XVI.

Jis pažymėjo, kad mūsų laikais, kada atrodo, jog tikėjimas yra atsidūręs pavojuje, aukščiausias prioritetas yra padaryti Dievą regimą pasauliui ir atverti žmonijai kelią pas Jį. Ne bet kurį dievą, bet tą Dievą, kuris kalbėjo ant Sinajaus kalno (ir paliko mums Dekalogą) ir kurio amžinai degančią meilę galime atpažinti nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus iki galo paliudytoje meilėje. „Brangūs broliai ir seserys, šlovinkite Viešpatį Kristų savo širdyse, – kvietė Šventasis Tėvas. – Nebijokite kalbėti apie Dievą ir drąsiai rodyti tikėjimo ženklus, kad Kristaus šviesa spindėtų dabarties žmonių aplinkoje.“

Popiežius priminė Rožinio maldos svarbą, ką pabrėžtinai Švč. Mergelė Marija nurodė savo apsireiškimų paraginimuose. „Rožinio kalbėjimas įgalina mus sutelkti mūsų žvilgsnį ir širdis į Jėzų, kaip tai darė jo Motina, kuri yra aukščiausias savo Sūnaus kontempliacijos pavyzdys“, – sakė Šventasis Tėvas. Pamaldžiai medituojant Rožinio paslaptyse Jėzaus kelią nuo įsikūnijimo per Kryžiaus kančią ir mirtį iki prisikėlimo, kartu yra apmąstomas ir betarpiškas Švč. Mergelės Marijos dalyvavimas šiandienos mūsų gyvenimo slėpinyje, „gyvenimo, kuriame daug džiaugsmo ir liūdesio, tamsos ir šviesos, nerimo ir vilties“.

Kaip tik dėl to, vienydamasis su viso pasaulio žmonių ir tautų rūpesčiais, Šventasis Tėvas sakė maldoje norintis sudėti prie Fatimos Dievo Motinos kojų mūsų laikų būgštavimus ir viltis, kentėjimus ir didžiąsias pasaulio problemas. „Nekaltoji Dievo Motina ir mūsų pačių brangioji Motina, užtark mus prieš savo Sūnų, kad tautų šeima – ir tų, kurios save vadina krikščioniškomis, ir tų, kurios dar nepažįsta Išganytojo, – galėtų gyventi taikoje ir darnoje“, – meldė popiežius Benediktas XVI.

© 2010 „XXI amžius“