|
Bendrasis gėris pažangos variklis
Mindaugas BUIKA
Popiežius kritikuoja finansines spekuliacijas
Pasitaikius progai popiežius Benediktas XVI plačiai aptaria Bažnyčios socialinio mokymo principus ir sąvokas, pažymėdamas, kad ši doktrina gali daug pasitarnauti sprendžiant aktualias visuomenės problemas. Gegužės 22 dieną audiencijoje priėmęs katalikiškojo Centesimus Annus Pro Pontifice fondo Vatikane surengto metinio kongreso, kurio tema Vystymasis, pažanga ir bendrasis gėris, dalyvius, jis analizavo dabar dažnai politikoje vartojamą bendrojo gėrio sąvoką. Fondą 1993 metais įkūrė popiežius Jonas Paulius II, netrukus po savo garsios socialinės enciklikos Centesimus Annus paskelbimo. Ta organizacija, kuriai priklauso katalikai pramonininkai bei ekonominio gyvenimo ekspertai, stengiasi skleisti Bažnyčios socialinį mokymą verslo pasaulyje.
Sveikindamas susirinkusiuosius, tarp kurių buvo ir žymūs Bažnyčios hierarchai, Šventasis Tėvas pagyrė už pasirinktą svarstymų temą. Jis pažymėjo, kad dabartinėje globalizacijos epochoje visuotinė pažanga yra įmanoma tik vadovaujantis solidarumo, bendrojo gėrio ir socialinio teisingumo nuostatomis, kurių ištakos yra ne kokioje nors partinėje ideologijoje, bet Kristaus ir Bažnyčios mokyme. Dabartinė ekonomikos krizė, dėl kurios kenčia daugelio šalių nacionalinis gyvenimas bei tarptautiniai santykiai (net Europos Sąjunga su bendrąja valiuta atsidūrė ant išlikimo ribos), užsitęsė būtent dėl pasitikėjimo, pagrįsto kūrybine solidarumo dinamika ir nukreipto į bendrąjį gėrį, stokos.
Bendrasis gėris galiausiai suteikia prasmę pažangai ir vystymuisi, kurie kitu atveju apsiribotų tik materialinių daiktų gamyba, sakė Benediktas XVI. Produkcijos didinimas, be abejonės, yra svarbus, bet jeigu jis nebus nukreiptas į bendrąjį gėrį, gali atvesti į neigiamas pasekmes į vartotojiškumą, lėšų švaistymą, skurdą ir pan.
Šventasis Tėvas priminė savo naujosios socialinės enciklikos Caritas in Veritate perspėjimą dėl rizikos veiksnių šiandienos pasaulyje, kada etinė sąžinės ir proto sąveika neatitinka susidariusiai faktinei tautų ir žmonių tarpusavio priklausomybei. Kaip pavyzdį jis priminė nepakankamą ir pavėluotą institucinį reagavimą į pasikartojančius spekuliacijos (finansų) epizodus silpnųjų šalių atžvilgiu. Savo kalboje popiežius Benediktas XVI konkrečių šalių neįvardijo, tačiau akivaizdu, kad jis kalbėjo apie vadinamosios eurozonos silpnąsias ekonomikas (ypač Graikijos), dėl paramos kurioms, stiprinant investuotojų pasitikėjimą, didžiųjų Europos valstybių vadovybėje iškilo daug klausimų ir abejonių. Politika privalo turėti pirmumą finansų atžvilgiu ir etika turi orientuoti kiekvieną veiklą šioje srityje, pabrėžė Popiežius.
Pripažinti teisingą vertybių hierarchiją
Popiežius pastebėjo, kad dėl nuorodos į bendrąjį gėrį nacionalinėje ar tarptautinėje politikoje negali būti abejonių, nes be to negalėtų būti tikrojo pasaulinio etoso bei adekvačių institucijų, reikalingų visuotiniam sambūviui. Dabar svarbu identifikuoti tuos svarbiausius bendrojo gėrio bruožus, į kuriuos turi teisę visi žmonės savosios egzistencijos oriam išsipildymui. Todėl Benediktas XVI siūlo bendrojo gėrio apibrėžime naudoti daugiskaitą, sakydamas, kad bendrąjį gėrį sudaro daug gėrių: materialiniai, pažinimo, instituciniai, taip pat ir moraliniai bei dvasiniai gėriai. Beje, pastarieji du turi pirmenybę kitų atžvilgiu. Kaip tik tų gėrių užtikrinimui veikia sudėtinga teisinių, pilietinių, politinių vietinių ir tarptautinių institucijų sistema, kuri siekia įtvirtinti socialiai atsakingą ekonominę santvarką. Tad ir suteikiant ekonominę paramą neturtingoms šalims reikia stengtis, kad jose būtų atitinkama žmogaus teises įtvirtinanti viešoji tvarka, įgalinanti, kad šia parama galėtų vienodai pasinaudoti visi piliečiai. Juk žinome daugelį korumpuotos bei nedemokratinės sistemos atvejų (ir ne tik Afrikoje), kada užsienio parama pasiekia tik nedaugelį išrinktųjų ir apie bendrąjį gėrį tada iš viso negalima kalbėti. Be to, yra svarbu pripažinti teisingą vertybių hierarchiją, nes tik tada įmanoma suvokti, ko imtis ir ką planuoti valstybiniu mastu dėl integralios pažangos siekio. (Kad, pavyzdžiui, nebūtų suprasta, kad visas bendrasis gėris susiveda tik į individualaus namo statybos galimybes, tuo labiau kai matome, į kokią krizę statybų burbulas atvedė visą kreditavimo sistemą.)
Šventasis Tėvas akcentavo, kad visuotinio vystymosi poreikiai reikalauja darnaus krikščioniškųjų subsidiarumo ir solidarumo principų derinimo, taip pat valstybės, visuomenės ir rinkos tarpusavio priklausomybės pripažinimo. Globalizacijos plotmėje net ir dabartinės sekuliarizacijos sąlygomis akivaizdus nepakeičiamas religijos vaidmuo. Suteikti erdvę Dievui, būti atviriems antgamtei visa tai yra būtina siekiant tikrosios santarvės ir brolybės žmonių ir tautų bendrijoje. Čia reikia vengti dviejų kraštutinumų: visiško religijos pašalinimo iš viešųjų reikalų srities ir religinio fundamentalizmo su polinkiu į teokratinę santvarką (kaip tai pastebima kai kuriose islamo šalyse). Tada vienu atveju visuomenės gyvenime susidaro pavojinga dvasinės motyvacijos tuštuma, o kitu politika įgyja agresyvią priespaudos išraišką.
Brangūs bičiuliai, krikščioniškoji vystymosi, pažangos ir bendrojo gėrio vizija, kaip ji pateikta Bažnyčios socialinėje doktrinoje, atsiliepia į giliausius žmogaus lūkesčius, pripažino kalbos Centisimus Annus fondo nariams pabaigoje Šventasis Tėvas. Todėl Jūsų įsipareigojimas ją tobulinti ir skleisti yra vertingas indėlis kuriant meilės civilizaciją. Šį popiežiaus Benedikto XVI vertinimą turbūt galima skirti visiems to mokymo skatintojams ir įgyvendintojams.
© 2010 XXI amžius
|