2010 m. birželio 2 d.
Nr. 42
(1827)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kodėl nežygiavo vokiečiai?

Vilius Bražėnas

2010 metų gegužė buvo masinio žygiavimo mėnuo. Atrodė, žygiavo beveik visi, kas turėjo šiokias tokias kojas.

Prieš 88-erius metus gegužės 1-ąją, kaip „pasitraukėlis“ nuo iš vakarų atžygiuojančių Kaizerio vokiečių į rytus, į caro Rusiją, su Maskvos mokyklos pirmokais žygiavau Raudonojoje aikštėje pro Leniną. Todėl mane ypač sudomino šių metų gegužės žygiuotojai toje aikštėje. Į akį krito tai, kad ten nežygiavo vokiečiai, kurie, mano manymu, daugiausiai nusipelnė žygiuoti bolševikų „pergalei“ Antrajame pasauliniame kare (APK) – juk kad ir į kurį istorinį užkampį pažvelgsi, visur užtiksi vokiečių pėdsakus tarp bolševikų gelbėtojų pėdsakų.

Vokiečiai parūpino transportą Leninui iš Šveicarijos į Rusiją. Jei ne vokiečiai, komunistai nebūtų nuvertę Kerenskio „demokratinės“ vyriausybės. (Jauniems istorikams primenu, kad ne komunistai, o Rusijos okupuotos tautos ir kerenskiniai rusai nuvertė carą. O komunistai nuvertė caro nuvertėjus.)

Rusijos civilinio karo metu vokiečiai gelbėjo „raudonuosius“ bolševikus nuo stipresnių, tik, deja, nevieningų „baltųjų“. Petrogradą gynė Lenino pavalgydinti ir apginkluoti vokiečiai karo belaisviai. Ukrainos pietuose Lenino bolševikus nuo „baltųjų“ generolo Denikino veržimosi link Maskvos gynė po karo ten užsilikę vokiečių pulkai.

Bolševikus nuo rusų ginti Leninas papirko vokiečius badaujančių rusų maisto transportais. Jau tada vokiečiai paruošė galimybę Medvedevui ir Putinui stebėti įspūdingą „pergalės“ paradą Raudonojoje aikštėje. Tikiuosi, kad bent aš, su kitais Maskvos „pirmokais“ 1922 m. gegužės 1 dieną žygiuodamas pro Leniną, neprisidėjau prie 1945 metų „pergalės“. Nesu įsitikinęs ir tuo, kad mes, pirmokai, ir kiti vaikai žygiavom „už Leniną“, o ne už (prezidento Hooverio gelbėjimo Rusiją nuo bado) amerikietiškų kietų saldainiukų („bombonkių“) maišeliuką, kurį gavome prieš žygiavimą.

Negali būti abejonių apie tai, kad britai, o ypač amerikiečiai, užsitarnavo Maskvos pakvietimą žygiuoti „pergalės“ parade. Jie aprengė, apavė, maitino ir apginklavo Stalino armiją, kai ją užpuolė Molotovo–Ribentropo draugystės partneris – ribentropiukai. Tačiau kodėl į „pergalės“ paradą nebuvo pakviesti vokiečiai? Rusai ir vokiečiai, sutrypę Lenkiją, pergalę pažymėjo bendru nacių ir bolševikų paradu Lietuvos Brastoje (Brest Litovsk). Viliaus Bražėno knygoje „Po 12 vėliavų“ yra net nuotrauka (gauta iš Edmundo Simanaičio) Hitlerio ir Stalino generolų, kurie, kaip geriems socialistams – naciams ir komunistams – dera, sustoję petys į petį priėmė bendrą pergalės paradą. O štai kai pažymima jų abiejų sukelto karo pabaiga, vienas jų nežygiuoja.

Kai vokiečiai kovojo su Anglija, Prancūzija ir Amerika, Stalinas „draugiškai“ siuntė Hitlerio karo pramonei žaliavas ir maistą kariuomenei. Transportai riedėjo per Lietuvą pirmosios sovietinės okupacijos metais. Beveik iki pirmojo vokiečių šūvio į rusų pozicijas. Ir dėl „menko nesusipratimo“ tarp istorinių draugų užsispirti ir nepakviesti karą pradėjusio partnerio ne tik vėl drauge „priimti paradą“, bet net žygiuoti jame, negalima pavadinti „pragmatiška politika“, kaip kaltina kai kurie politologai ir seimūnai lietuvius „rusofobus“. Negi esą pragmatiškai negalima pamiršti tokio menkniekio, kaip poros kaimyninių okupacijų?

Taigi, gal kas nors, kur nors ir kada nors ras atsakymą į klausimą, kodėl Maskvos parade nežygiavo sovietų draugų nacių palikuonys? Ir kodėl Vilniuje žygiavo tik vienos APK pradėjusios pusės veteranai? Juk sena draugystė klesti už paradų aikštės ribų. Vokietijos Šrioderis ir Rusijos Putinas Baltijos jūros dugnu, beveik Lietuvos tarpuvartėje, tiesia „Molotovo–Ribentropo vamzdį“. Tą vamzdį taip pavadino JAV laikraštis „Volstryto žurnalas“ 14 mėnesių po to, kai jis taip buvo pavadintas lietuvių spaudoje.     

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija