Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kuo Lietuvos slaptosioms tarnyboms neįtiko Eglė Kusaitė

Gintaras Visockas

Įtariamoji Eglė Kusaitė

Pradedame domėtis terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės byla. Šios temos imtis paskatino kai kurie į akis krentantys panašumai su čečėnų Gatajevų sulaikymo bei įkalinimo byla. Tiksliau tariant, kaip ir Gatajevų, taip ir Eglės Kusaitės byla atrodo dirbtinai sukurpta. Bet apie šiuos panašumus – kiek vėliau. Pirmiausiai pateiksime oficialius mūsų teisėsaugos ir slaptųjų tarnybų surinktus duomenis, kurie nepalankūs sulaikytai merginai. Eglė Kusaitė įtariama tuo, kad nuo 2009 metų birželio iki 2009-ųjų spalio 24-osios, veikdama kartu su Rusijos Federacijoje esančiais islamistinių teroristinių grupuočių nariais, kaip savižudė teroristė ruošėsi įvykdyti teroro aktą Rusijos sostinėje Maskvoje. Pagal mūsų teisėsaugos kaltinimus mergina norėjo susisprogdinti siekdama įbauginti visuomenę ir dėl religinių įsitikinimų. Savo veiksmais ji norėjo sukelti pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai, vykdė parengiamuosius veiksmus šio sunkaus nusikaltimo padarymui. Pavyzdžiui, mokėsi gaminti sprogmenis ir juos detonuoti, 2009-ųjų rugpjūtį iš Apti Magmadovo gavo 500 JAV dolerių perlaidą kelionei į Maskvą teroro aktui vykdyti, gavo Rusijos Federacijos vizą ir ruošėsi išvažiuoti į Maskvą. Taip tvirtinta  balandžio 22-ąją Vilniaus apygardos teisme.

Šio teismo teisėjos Audronės Kartanienės įsitikinimu, E. Kusaitei skirta kardomoji priemonė suėmimas – pagrįsta ir teisėta. Dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų sudėtingumo bei gausos byla yra didelės apimties. Prokuroras yra nurodęs, jog įtariamajai suėmimas turi būti pratęstas, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų, t. y. užtikrinti įtariamosios dalyvavimo teismo posėdžiuose ir užkirsti kelio naujoms nusikalstamoms veikoms.

Prokuroro manymu, įtariamoji turi ryšių užsienyje, yra jauna, be šeimos, be darbo, nesimoko, neturi turto Lietuvoje, gyvena pas motiną, su kuria nebendrauja ir nuolat konfliktuoja, taigi nėra siejama tvirtais socialiniais ryšiais. Be to, E. Kusaitė yra įtariama sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė (iki 10 metų). Šios aplinkybės, prokuroro manymu, leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamoji, būdama laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Prokuroras taip pat pažymėjo, kad E. Kusaitė nusikalstamų kėslų neįgyvendino vien dėl to, kad jiems kelią užkirto Lietuvos VSD pareigūnai.

Taigi kaltinimai – sunkūs. Bet ar pagrįsti? Itin didelis slaptumas, gaubiantis šią bylą, leidžia įtarti, jog rimtų įrodymų, esą E. Kusaitė tikrai norėjo susisprogdinti, – nėra. Nebent įrodymais derėtų laikyti aplinkybę, kad pas į Maskvą susiruošusią merginą, pavyzdžiui, rastas Maskvos metro žemėlapis. Viešas žemėlapis. Prieinamas visiems. Tad kai kurie Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus sprendimai – keisti, abejotini.

Pirma, prokuroras J. Laucius neleido artimiesiems pasimatyti su suimtąja. Jis aiškino, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22-asis straipsnis numato tyrimą atliekančio prokuroro teisę, bet ne pareigą leisti kaltinamajam pasimatyti su artimaisiais. Pasak prokuroro, sutikimą pasimatyti prokuroras gali duoti tik įvertinęs, ar toks pasimatymas nekenks ikiteisminio tyrimo atlikimui. Pasak prokuroro, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes manytina, kad egzistuoja reali tikimybė, jog po pasimatymų su E. Kusaite bylos ikiteisminis tyrimas bus apsunkintas. Todėl leidimas pasimatyti su suimtąja šiuo metu negali būti išduotas.

Antra, prokuroras J. Laucius neleido E. Kusaitę ginantiems advokatams daryti baudžiamosios medžiagos kopijų ir išrašų. Terorizmu kaltinamos merginos gynėjai įsitikinę, jog draudimas daryti kopijas ir išrašus yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6-ąjį straipsnį, kuris įtvirtina ginamojo teisę į rungtynišką procesą.

E. Kusaitės gynėjai itin keistais vadina ir prokuroro argumentus, esą ši ikiteisminio tyrimo byla turi didelį rezonansą visuomenėje, todėl ir neleidžiama daryti kopijų bei išrašų. Šis argumentas nesudaro jokio teisinio pagrindo neleisti deramai susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Tokio pagrindo nesudaro ir prokuroro argumentai, esą byla teisme gali būti nagrinėjama neviešai – juk procesinį sprendimą dėl uždaro bylos pobūdžio gali priimti tik bylą nagrinėjantis teismas.

Trečia keista aplinkybė. Remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, iš tarptautinės teroristų organizacijos lietuvė buvo gavusi užduotį nuvykti į Rusiją ir susisprogdinti karinės paskirties objekte. Šią frazę įsidėmėkime. E. Kusaitė ruošėsi, jei iš tikrųjų ruošėsi, susisprogdinti ne civiliniame, o būtent kariniame objekte. Vadinasi, ji – ne teroristė. Žmonės, kurie sprogdina arba ketina sprogdinti karinius objektus, tarptautinėje teisėje traktuojami kiek kitaip nei tie, kurie sprogdina teatrus, ligonines ar tramvajus. Tad Lietuvos specialiųjų tarnybų uolumas rūpinantis Maskvos karinių objektų saugumu – keistokas. Jei E. Kusaitė būtų sumaniusi susisprogdinti NATO aljansui priklausančiame kariniame objekte, ši informacija išties būtų verta didelio dėmesio. Šiuo atveju mūsų generalinei prokuratūrai bei analitikams iš VSD derėtų priminti: Rusija nėra nei NATO, nei Europos Sąjungos narė. Rusijos saugumu mums rūpintis tikrai nepriklauso.

Galų gale mūsų teisėsaugos ekspertai turėtų paaiškinti Lietuvos visuomenei, jog nepastebėtam prieiti prie karinio objekto Maskvoje – neįmanoma. Apie tai byloja paskutiniųjų keliolikos metų patirtis. Rusijai užpuolus Čečėniją Rusijos Federacijoje buvo surengta daug teroro aktų, bet visi sprogdinimai surengti išskirtinai civilių objektuose. Atkreipkite dėmesį: nuo 1994-ųjų nė vienam čečėnui, nė vienam musulmonui, net labiausiai patyrusiam, nepavyko susprogdinti nė vieno karinio objekto nei Maskvoje, nei Sankt Peterburge ar Pskove.

Tad mūsų saugumiečiams bei prokurorams būtų pravartu surengti ekskursiją į Maskvą ir pasižvalgyti po rajonus, kuriuose esama karinių objektų. Po tokios ekskursijos jie, be jokios abejonės, būtų priversti pripažinti: teiginys, esą Eglė Kusaitė siekė susisprogdinti prie karinės paskirties objekto – absurdiškas. Šitaip tvirtinu remdamasis dar ir asmenine patirtimi. 1984–1986 metais tarnavau sovietinės armijos dalinyje Nr. 55210 pačioje Maskvoje. Todėl sunkiai įsivaizduoju, kaip E. Kusaitė nepastebėta galėtų prisiartinti prie karinio dalinio Rusijos sostinės centre ar net Maskvos pakraštyje. Tai padaryti neįmanoma!

Šioje byloje esama ir daugiau suklusti verčiančių aplinkybių. Kodėl E. Kusaitės artimiesiems nebuvo leista net šešetą mėnesių viešinti ne tik bylos pobūdžio, bet ir paties suėmimo fakto? Ir kodėl šią tylą pirmasis nutraukė dienraštis „Lietuvos rytas“, 2010 metų balandžio 17-ąją paskelbęs E. Kusaitei labai nepalankų straipsnį? „Šiame laikraštyje išspausdinta medžiaga visiškai neatitinka tikrovės. Straipsnio autorius arba neturėjo duomenų, arba tyčia iškraipė faktus. Tą medžiagą pasigavo ne tik kiti Lietuvos leidiniai, bet ir užsienio žiniasklaida. Taip buvo apjuodintas ne tik Eglės ir jos artimųjų vardas, bet ir Lietuva buvo minima negatyviame kontekste.“ Šios eilutės – iš vieno E. Kusaitės artimųjų laiško.

E. Kusaitės artimieji pasipiktinę, jog prokuroras J. Laucius piešia Eglės kaip lengvabūdės, iš namų bėgiojančios merginos įvaizdį, nors ji iki pat savo pilnametystės buvo rami, jautri mergaitė. Kaip byloje atsirado prokuroro J. Lauciaus teiginys, esą Eglė pirmą kartą pabėgo iš namų 2005-aisiais? Ar pabėgimu prokuroras laiko nuotykį, kai ji su dviem draugėm buvo nuvažiavusi vienai dienai į Vilnių ir tą pačią dieną sugrįžo?

Problemų kilo tik tada, kai sulaukusi pilnametystės Eglė buvo įviliota į painų tinklą, iš kurio pati savo jėgomis ištrūkti nepajėgė. Prisidengdamas islamu vienas asmuo siekė ją įtraukti į radikalių musulmonų ratą, atriboti nuo šeimos, supriešinti ją su tėvais, kad būtų galima jai daryti įtaką. Tai atsitiko, matyt, po to, kai Eglė paauglystėje susipažino su mergaite čečėne ir Eglei pradėjo nuoširdžiai patikti čečėniški, musulmoniški papročiai. Pasak Eglės artimųjų, „tas įtartinas žmogus greičiausiai buvo susijęs su saugumu ir turėjo blogų ketinimų“. Būtent dėl to Eglė buvo išvykusi ir į Vokietiją. Nenorėdami, kad dukra gyventų kažkur Vokietijoje, jos artimieji pabandė ją susigrąžinti. Artimieji tvirtina, jog 2007-ųjų lapkričio mėnesį jie kreipėsi pagalbos pirmiausia į policiją, paskui – į VSD Klaipėdos skyriaus viršininką Dainių Noreiką. Eglė buvo sugrąžinta į Lietuvą. Tėvai prašė, kad mūsų saugumiečiai ištirtų tą vokišką epizodą. Tų dalykų VSD, sprendžiant iš artimųjų parodymų, netyrė. Kitaip tariant, tyrė labai savotiškai. Eglė buvo apgyvendinta saugumiečių parūpintame bute, ją supažindino su musulmone prisistatančia mergina...

Artimųjų įsitikinimu, po sugrįžimo iš Vokietijos dukra buvo globojama Lietuvos VSD darbuotojų, kurie jai net patardavo, su kokiais žmonėmis bendrauti, o su kokiais – nesusitikti. Kam viso to prireikė mūsų VSD? Juk E. Kusaitė, kaip dabar aiškėja, buvo itin jautri, silpnos sveikatos, jai net kartais reikėdavo psichologo pagalbos. Sugrįžusią iš Vokietijos E. Kusaitę mūsų saugumas globojo maždaug dvejus metus. Todėl jai inkriminuojamas kaltinimas siekiant susprogdinti karines bazes Maskvoje – absurdiškas. Tėvai tikėjosi, jog Eglė, kontroliuojama Lietuvos VSD,  yra visiškai saugi, patikimose rankose. Kaip ji be VSD žinios galėjo nutarti vykti į Maskvą ir sprogdinti rusiškus karinius objektus?

Priekaištų Lietuvos saugumui E. Kusaitės artimieji turi ir daugiau. Kodėl neatliktas Eglės sveikatos tyrimas jai grįžus iš Vokietijos? Kodėl mūsų saugumas nebandė išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra A. Saidžilajevas, Arnas ir kiti žmonės, kurie ilgokai bendravo su Egle? Kodėl mūsų saugumiečiai Eglei nė sykio nepaaiškino, kokių pasekmių gali turėti jos bendravimas su įtartinais asmenimis? Kodėl per pirmąją apklausą naudojo psichologinį spaudimą, už prisipažinimą žadėdami lengvesnę bausmę? Kodėl vaišino saldainiais, po kurių pašlijo Eglės sveikata? Kodėl Eglei nuomojo butą, tačiau neapsaugojo nuo „draugų“, propaguojančių radikalias islamistines pažiūras? Kodėl mūsų slaptosios tarnybos neišsiaiškino, kas yra Abdul ir Aiša, raginę Eglę vykti į Azerbaidžaną ar Egiptą? Juk šie žmonės labai supyko, kai Eglė atsisakė vykti į nurodytas šalis.

Eglės artimiesiems visą laiką kėlė įtarimų, jog Klaipėdoje – tiek daug agresyvių musulmonų. Apie tai jie bandė kalbėtis su VSD Klaipėdos skyriaus vadovu D. Noreika. Artimieji manė, kad VSD visas šias aplinkybes išsiaiškins ir kaltuosius suims. Tačiau kai jie klausdavo D. Noreikos, kodėl Eglei vis dar reikia gyventi jų parūpintame bute, sulaukdavo atsakymo, esą „viskas klostosi gerai, esą Eglė niekur nesivelia“.

Susipažinęs su E. Kusaitei pateiktais kaltinimais ir jos artimųjų kontrargumentais, negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, jog klaipėdietė susijusi su teroristinėmis organizacijomis ir ketino susisprogdinti Maskvoje. Tokiais atvejais visuomet apsidraudžiu pabrėždamas – neatmetu galimybės, jog esu specialiai klaidinamas ar tiesiog netyčia stumiamas nagrinėti klaidingą versiją.

Tačiau E. Kusaitės istorija negali nepriminti Maliko ir Chadižat Gatajevų bylos. Čečėnų vaikų globos namus Kaune įkūrę Gatajevai irgi neįtiko mūsų slaptosioms tarnyboms. Lietuvos VSD nusprendė juos sužlugdyti remdamiesi absurdiškais kaltinimais, esą šie skriaudžia įvaikintus našlaičius iš Čečėnijos. Pagrindinė Lietuvos slaptoji tarnyba Gatajevų nekaltino nei terorizmu, nei ryšiais su Rusijos FSB. Gatajevai už grotų buvo pasodinti tik už tai, kad neva pernelyg griežtai auklėjo savo globotinius, kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, VSD agentai pačiomis nepadoriausiomis priemonėmis skatino duoti neigiamus parodymus apie įtėvius. O tiems čečėnų jaunuoliams, kurie atsisakė apie juos įvaikinusius tėvus pateikti blogų parodymų, grasinta deportacijomis.

Gatajevų istorijos baigtis – nemaloni Lietuvai. Sutuoktiniai Gatajevai nūnai gyvena Suomijoje, kur jiems suteikiamas politinis prieglobstis. Suomijos teisėsauga nusprendė, jog lietuviškoji Temidė, analizuodama Gatajevų „nusikaltimus“, elgėsi tendencingai. Tiksliau sakant, antidemokratiškai. Tad dabar belieka išsiaiškinti, kam buvo naudingas Gatajevų žlugdymas. Bet mūsų politikai šios temos neanalizuoja. Niekas iš oficialių politikų nedrįsta net retoriškai paklausti, ar tik Gatajevų eliminavimas iš Lietuvos nebuvo naudingas Rusijos slaptosioms tarnyboms.

Taigi Lietuva dar nespėjo ištaisyti Gatajevų bylos klaidų, o mūsų teisėsauga kurpia dar vieną keistą bylą, kurioje vėl įpainioti čečėnai, VSD bei Rusijos slaptosios tarnybos. Tik šį kartą  byla sudėtingesnė. Į ją įtraukta dar ir lietuvė Eglė Kusaitė. Taip, ši mergina iš Klaipėdos bendravo su žmonėmis, kurie laikė save musulmonais, čečėnais. Taip, ji buvo keistoko charakterio. Taip, ji greičiausiai buvo įsimylėjusi musulmoną. Taip, čečėnų gyvenimo būdą pamėgusi mergina negalėjo mylėti Rusijos. Taip, ji greičiausiai skaitė Koraną. Bet ar tai – nusikaltimai?

Klausantis E. Kusaitės artimųjų parodymų, akivaizdu, kad mūsų slaptosios tarnybos, užuot iškart išardžiusios tokią draugystę, iš tiesų pynė tik joms žinomas naujas sudėtingas intrigas. Galbūt net skatino E. Kusaitę bendrauti su įtartinais musulmonais, tarp kurių galėjo būti ir įvairiausio plauko provokatorių, įskaitant VSD ar FSB agentus. Neatmestina versija, kad su E. Kusaitės pagalba norėta surinkti informaciją apie kai kuriuos žmones iš musulmoniškos aplinkos. Taip pat neatmestina versija, jog Lietuvos slaptosios tarnybos ją specialiai norėjo paversti teroriste, kad paskui galėtų suimti ir apkaltinti terorizmu. Tokius žaidimus mėgsta visos slaptosios tarnybos. Tik šiose intrigose neįžvelgiu Lietuvos interesų. Nebent Lietuvos interesu derėtų laikyti VSD antiteroristinio padalinio siekį iš Vakarų struktūrų sulaukti kuo didesnės finansinės paramos.

© 2010 „XXI amžius“