Vieno pasveikinimo kaina
Skaitytojų dėmesiui siūlome 1981 metais Amerikos
lietuvių laikraštyje Darbininkas išspausdintus iš Molėtų kilusios
žydės Genės Ozuraitės-Popelienės, gyvenusios JAV, prisiminimus.
Pirmoje tremtinių bangoje tarp Lietuvos mokytojų,
ūkininkų ir tarnautojų atsidūrė ir Molėtų miestelio žydas Simas
Ozuras. Ne todėl, kad būtų didelio turto savininkas, o todėl, kad
Lietuvos kariuomenės savanoris savanorių vardu pasveikino Lietuvos
prezidentą Antaną Smetoną, kai jis 1939 metais lankėsi Molėtuose.
Tos akimirkos užfiksuotos fotografo iš JAV Kazio Daugėlos nuotraukų
albume. Simo Ozuro šeima Švenčionėliuose pirmiausiai buvo atskirta
nuo tėvo, o keturi vaikai, žmona ir senelė tęsė kelionę į Rytus.
1941 metais mirė senelė. S. Ozuras palūžo 1942 metais Krasnojarsko
krašte, Bešutos stotyje. 1981 metais Genė Ozuraitė, jau gyvendama
JAV, prisiminė visą šeimos golgotą, kuri, deja, nesibaigė Sibire.
Po tėvo mirties Ozurų šeima pakliuvo į Altajaus
kraštą, ir ten motina, išmainiusi dvi sukneles į bulves, sugebėjo
daigelius susodinti į žemę ir išauginti naują derlių. Gindamiesi
nuo bado žmonės kepė bandeles iš visko, ką galima buvo praryti.
Kartą iškepusi bandelių iš sėmenų išspaudų išbadėjusi S. Ozuro našlė
nuo jų susirgo. Savaitę gulėjo be sąmonės. Ligoninę, kuri buvo už
14 kilometrų, pasiekė arkliu, išprašytu iš kolchozo. Genė prisiminė
tą lietingą ir audringą naktį, kai motina gulėjo vežime, o ji ėjo
paskui. Atvežtoji ligoninėje tą pačią naktį mirė. Tai buvo 1943
m. rugpjūčio 9 dieną. Genė jos nepamirš niekada. Buvo labai karšta.
Mirusiąją padėjo į sandėliuką, lavonas ėmė greitai gesti. Valdžia
parūpino vėl arkliuką ir senuką: jis suvyniojo lavoną į skudurus
ir palaidojo. Genė grįžo atgal į baraką, kuriame laukė dvi seserys
ir broliukas. Ji suskaičiavo: tremtyje praleisti treji metai, kiekvieni
nusinešę po auką brangų šeimos narį. Ką mirtis pasirinks iš likusių
keturių našlaičių?
Dešimties metų broliukas, rinkdamas duonos plutas,
bulvių lupenas, eidavo per žmones. Kartą žiemą jis negrįžo. Buvo
manoma, kad žuvo sniego pūgoje. 1944 metų pavasarį nerado nė jo
kūno. Liko trys sesutės.
Tuo metu iš Ukrainos pasimatyti su motina ir seserimi
atvyko toks Fiodoras Lišniovas. Kai sužinojo apie našlaites, jam
jų pagailo. Pasiūlė dvi mažesnes parvežti į Ukrainą, nes 16-metė
sesuo jau turėjo kas mėnesį registruotis ir dirbti. Taip Genė su
sesute kartu su F. Lišniovu išvyko į Dnepropetrovską. Tačiau gerasis
žmogus tuo sunkiu karo metu negalėjo išlaikyti mergaičių, tad atidavė
į vaikų namus Pereščepino rajone, Afanasjevkos kaime. Dėl to Genė
Ozuraitė paskiau galėjo sugrįžti į Lietuvą.
Vaikų namuose seserys netikėtai gavo žinią, kad
jų brolis ne žuvo, o buvo aptiktas pūgos metu girininko. Tas irgi
atidavė berniuką į vaikų namus.
1946 metais Genė Ozuraitė kreipėsi į NKVD viršininką,
prašydama leisti grįžti į Lietuvą. Liaudies priešų vaikams grįžti
į gimtinę uždrausta, atkirto pirmą kartą.
Žydaitė buvo atkakli. Viršininkas pasiteiravo,
kur ji, liaudies priešų dukra, buvo perauklėjama. Iš pradžių Altajuj,
Troicko rajone, Južakovo kaime, o po to vaikų namuose. Na, jei
vaikų namuose, tai turėjai būti perauklėta, nusprendė viršininkas
ir davė leidimą. Vaikų namų direktorius neprieštaravo. Auklėtojos
ir tenykščiai kolūkiečiai sudėjo kelionei pinigų, o drabužius gavo
iš amerikoniškos labdaros.
Iš Vilniaus pasiekė Uteną, o iš ten pėsčia atėjo
į Molėtus. Tai buvo 1946 metų birželį. Tėvų namai buvo nacionalizuoti.
Vykdomojo komiteto pirmininkas Rybakovas pasakė: ji esanti spec.tremtinė
ir neturi teisės reikalauti namo (jis buvo dabartinėje Kauno gatvėje).
Kas paskatino G. Ozuraitę kreiptis į Molėtų daktarę
Mariją Apeikytę? Galbūt vaikystėje įsidėmėjo, kad žydų bendruomenė
ja pasitikėjo
Genę daktarė priglaudė, jai padėjo. Be jos, Genę
šelpė ir tuometinis kunigas, kurio pavardę ji užmiršo.
Bet merginai rūpėjo ne tik duonos kąsnis. Slėgė
mintis dėl ateities. Aštuoniolikmetei Vilniuje buvo užtrenktos valdžios
kabinetų durys: jos tėvas liaudies priešas, ji spec.tremtinė
Sesutei, kuri iš Ukrainos atvyko į Vilnių, pasisekė: ją priglaudė
vaikų namai. Ir tuo beviltišku G. Ozuraitei metu pagalbos ranką
ištiesė vienas žmogus. Jis buvo kirpėjas. Karą baigė lietuviškoje
16-oje divizijoje. Jis vedė Genę ir suteikė savo pavardę ji tapo
Popelienė. Taip jai pasisekė prisiregistruoti Vilniuje.
Popeliai išaugino du sūnus. 1977 metais vyresniajam
Simui pavyko ištrūkti iš Lietuvos į Ameriką. Tų metų pabaigoje išvyko
ir jaunesnysis Anatolijus, o paskui jį, gavę leidimą išvykti į Izraelį,
bet pasukę į JAV, su vaikais susitiko ir tėvai. Tiesa, ne iš karto.
Kurį laiką gyveno Baltimorėje, Lietuvių namuose. Juozas Austra,
tų namų direktorius, sakė buvęs priblokštas, kai Genė, pamačiusi
lietuvišką trispalvę, susijaudinusi ją pabučiavo. Popeliai su Baltimorės
lietuviais bendravo ne tik pirmaisiais gyvenimo Amerikoje metais.
Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje, Los Angeles gyvenęs Vytautas Apeikis
rašė, kad kartą lietuviškame renginyje sužinojusi, jog Vytautas
Apeikis esąs daktarės Marijos brolis, Genė Popelienė puolė rankas
bučiuoti, kūkčiodama, kad daktarė buvo jos gelbėtoja. Genė Popelienė
tada prisipažino Tokie gražūs Molėtai, tie gimtieji Molėtai! Ir
kada į juos galima bus sugrįžti? Tai buvo 1981 metais. Ar bandė
po 20 metų sugrįžti į Molėtus Genė Ozuraitė-Popelienė ar bent jos
vaikai, anūkai? Jų liudijimas tikrai praturtintų žydų genocido tyrinėtojų
archyvą.
Pagal Molėtų rajono laikraščius Pirmyn
ir Vilnis parengė Chaimas BARGMANAS
© 2010 XXI amžius
|