2010 m. birželio 11 d.
Nr. 45
(1830)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Vieno pasveikinimo kaina

Skaitytojų dėmesiui siūlome 1981 metais Amerikos lietuvių laikraštyje „Darbininkas“ išspausdintus iš Molėtų kilusios žydės Genės Ozuraitės-Popelienės, gyvenusios JAV, prisiminimus.

…Pirmoje tremtinių bangoje tarp Lietuvos mokytojų, ūkininkų ir tarnautojų atsidūrė ir Molėtų miestelio žydas Simas Ozuras. Ne todėl, kad būtų didelio turto savininkas, o todėl, kad Lietuvos kariuomenės savanoris savanorių vardu pasveikino Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kai jis 1939 metais lankėsi Molėtuose. Tos akimirkos užfiksuotos fotografo iš JAV Kazio Daugėlos nuotraukų albume. Simo Ozuro šeima Švenčionėliuose pirmiausiai buvo atskirta nuo tėvo, o keturi vaikai, žmona ir senelė tęsė kelionę į Rytus. 1941 metais mirė senelė. S. Ozuras palūžo 1942 metais Krasnojarsko krašte, Bešutos stotyje. 1981 metais Genė Ozuraitė, jau gyvendama JAV, prisiminė visą šeimos golgotą, kuri, deja, nesibaigė Sibire.

Po tėvo mirties Ozurų šeima pakliuvo į Altajaus kraštą, ir ten motina, išmainiusi dvi sukneles į bulves, sugebėjo daigelius susodinti į žemę ir išauginti naują derlių. Gindamiesi nuo bado žmonės kepė bandeles iš visko, ką galima buvo praryti. Kartą iškepusi bandelių iš sėmenų išspaudų išbadėjusi S. Ozuro našlė nuo jų susirgo. Savaitę gulėjo be sąmonės. Ligoninę, kuri buvo už 14 kilometrų, pasiekė arkliu, išprašytu iš kolchozo. Genė prisiminė tą lietingą ir audringą naktį, kai motina gulėjo vežime, o ji ėjo paskui. Atvežtoji ligoninėje tą pačią naktį mirė. Tai buvo 1943 m. rugpjūčio 9 dieną. Genė jos nepamirš niekada. Buvo labai karšta. Mirusiąją padėjo į sandėliuką, lavonas ėmė greitai gesti. Valdžia parūpino vėl arkliuką ir senuką: jis suvyniojo lavoną į skudurus ir palaidojo. Genė grįžo atgal į baraką, kuriame laukė dvi seserys ir broliukas. Ji suskaičiavo: tremtyje praleisti treji metai, kiekvieni nusinešę po auką – brangų šeimos narį. Ką mirtis pasirinks iš likusių keturių našlaičių?

Dešimties metų broliukas, rinkdamas duonos plutas, bulvių lupenas, eidavo per žmones. Kartą žiemą jis negrįžo. Buvo manoma, kad žuvo sniego pūgoje. 1944 metų pavasarį nerado nė jo kūno. Liko trys sesutės.

Tuo metu iš Ukrainos pasimatyti su motina ir seserimi atvyko toks Fiodoras Lišniovas. Kai sužinojo apie našlaites, jam jų pagailo. Pasiūlė dvi mažesnes parvežti į Ukrainą, nes 16-metė sesuo jau turėjo kas mėnesį registruotis ir dirbti. Taip Genė su sesute kartu su F. Lišniovu išvyko į Dnepropetrovską. Tačiau gerasis žmogus tuo sunkiu karo metu negalėjo išlaikyti mergaičių, tad atidavė į vaikų namus Pereščepino rajone, Afanasjevkos kaime. Dėl to Genė Ozuraitė paskiau galėjo sugrįžti į Lietuvą.

Vaikų namuose seserys netikėtai gavo žinią, kad jų brolis ne žuvo, o buvo aptiktas pūgos metu girininko. Tas irgi atidavė berniuką į vaikų namus.

1946 metais Genė Ozuraitė kreipėsi į NKVD viršininką, prašydama leisti grįžti į Lietuvą. „Liaudies priešų vaikams grįžti į gimtinę uždrausta“, –  atkirto pirmą kartą.

Žydaitė buvo atkakli. Viršininkas pasiteiravo, kur ji, liaudies priešų dukra, buvo perauklėjama. „Iš pradžių Altajuj, Troicko rajone, Južakovo kaime, o po to vaikų namuose.“ „Na, jei vaikų namuose, tai turėjai būti perauklėta“, – nusprendė viršininkas ir davė leidimą. Vaikų namų direktorius neprieštaravo. Auklėtojos ir tenykščiai kolūkiečiai sudėjo kelionei pinigų, o drabužius gavo iš amerikoniškos labdaros.

Iš Vilniaus pasiekė Uteną, o iš ten pėsčia atėjo į Molėtus. Tai buvo 1946 metų birželį. Tėvų namai buvo nacionalizuoti. Vykdomojo komiteto pirmininkas Rybakovas pasakė: ji esanti spec.tremtinė ir neturi teisės reikalauti namo (jis buvo dabartinėje Kauno gatvėje).

Kas paskatino G. Ozuraitę kreiptis į Molėtų daktarę Mariją Apeikytę? Galbūt vaikystėje įsidėmėjo, kad žydų bendruomenė ja pasitikėjo… Genę daktarė priglaudė, jai padėjo. Be jos, Genę šelpė ir tuometinis kunigas, kurio pavardę ji užmiršo.

Bet merginai rūpėjo ne tik duonos kąsnis. Slėgė mintis dėl ateities. Aštuoniolikmetei Vilniuje buvo užtrenktos valdžios kabinetų durys: jos tėvas – liaudies priešas, ji – spec.tremtinė… Sesutei, kuri iš Ukrainos atvyko į Vilnių, pasisekė: ją priglaudė vaikų namai. Ir tuo beviltišku G. Ozuraitei metu pagalbos ranką ištiesė vienas žmogus. Jis buvo kirpėjas. Karą baigė lietuviškoje 16-oje divizijoje. Jis vedė Genę ir suteikė savo pavardę – ji tapo Popelienė. Taip jai pasisekė prisiregistruoti Vilniuje.

Popeliai išaugino du sūnus. 1977 metais vyresniajam Simui pavyko ištrūkti iš Lietuvos į Ameriką. Tų metų pabaigoje išvyko ir jaunesnysis Anatolijus, o paskui jį, gavę leidimą išvykti į Izraelį, bet pasukę į JAV, su vaikais susitiko ir tėvai. Tiesa, ne iš karto. Kurį laiką gyveno Baltimorėje, Lietuvių namuose. Juozas Austra, tų namų direktorius, sakė buvęs priblokštas, kai Genė, pamačiusi lietuvišką trispalvę, susijaudinusi ją pabučiavo. Popeliai su Baltimorės lietuviais bendravo ne tik pirmaisiais gyvenimo Amerikoje metais. Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje, Los Angeles gyvenęs Vytautas Apeikis rašė, kad kartą lietuviškame renginyje sužinojusi, jog Vytautas Apeikis esąs daktarės Marijos brolis, Genė Popelienė puolė rankas bučiuoti, kūkčiodama, kad daktarė buvo jos gelbėtoja. Genė Popelienė tada prisipažino „Tokie gražūs Molėtai, tie gimtieji Molėtai! Ir kada į juos galima bus sugrįžti?“ Tai buvo 1981 metais. Ar bandė po 20 metų sugrįžti į Molėtus Genė Ozuraitė-Popelienė ar bent jos vaikai, anūkai? Jų liudijimas tikrai praturtintų žydų genocido tyrinėtojų archyvą.

Pagal Molėtų rajono laikraščius „Pirmyn“
ir „Vilnis“ parengė Chaimas BARGMANAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija