Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Liudininko parodymais nepatikėjo

Kodėl mūsų teisėsauga į laisvę paleido buvusį omonininką Igorį Gorbanį?..

Gintaras Visockas

Prokuroras Algimantas Kliunka skeptiškai įvertino vienintelio išlikusio gyvo Medininkų posto pareigūno Tomo Šerno parodymus Autoriaus nuotrauka

Jau ketvirtą kartą rašome apie keistą Medininkų žudynių bylos tyrimą. Kai kurios šio tyrimo aplinkybės verčia suklusti, ar pagrįstai Lietuvoje kalinamas buvęs OMON’o milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Pavyzdžiui, birželio 16-osios teismo posėdyje prokuroras Rolandas Stankevičius liudininko Alberto Karkino pasiteiravo, ar šis turįs įrodymų, jog Lietuvoje kalinamas Konstantinas Michailovas – Nikulinas nedalyvavo Medininkų skerdynėse?

Kaip derėtų suvokti taip klastingai suformuluotą klausimą? Jei į teismo posėdį iškviestas liudyti A. Karkinas neturi konkrečių duomenų, jog advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės ginamas omonininkas K. Michailovas 1991-ųjų liepos 31-ąją nedalyvavo Medininkų skerdynėse, vadinasi, galima spėti, kad žudynėse K. Michailovas vis dėlto dalyvavo?

Perfrazuojant šią prokurorišką „išmintį“ galima manyti, jog teismo posėdžio metu buvo reikalaujama įrodyti, jog Konstantinas nėra kupranugaris. Beje, tik po tokio advokatų paklausimo, daugiau apie tai nekalbėta. Paskutiniuosiuose teismo posėdžiuose būta ir daugiau panašių nesusipratimų. Štai kad ir dėl liudininko Pavelo Voinickio parodymų. Šis buvęs omonininkas nedviprasmiškai patvirtino, jog Vilniaus OMON’o bazėje dar iki Medininkų žudynių būta automatų AKMS (modernizuotų, su sulankstoma buože, vamzdžio skersmuo – 7,62). Šis parodymas svarbus tuo, kad tik prie tokios modifikacijos ginklų galima prisukti specialius antgalius sprogstamiems užtaisams iššauti ir duslintuvus. Žodžiu, liudininkas P. Voinickis pabrėžė, jog prie Vilniaus OMON’o bazėje laikytų šios modifikacijos 7,62 mm skersmens ginklų buvo galima pritaisyti duslintuvus. Kai Teismas pasiteiravo, ar būtent prie tokio ginklo galima prisukti specialų antgalį arba duslintuvą, P. Voinickis atsakė teigiamai, mat „sriegis – toks pat“.

Tokie liudijimai buvo itin nemalonūs prokurorams, įrodinėjantiems, jog Medininkų žudynėse dalyvavo žmogžudžiai tik iš Rygos OMON’o, kadangi Vilniaus OMON’as neturėjo ginklų, prie kurių būtų galima pritvirtinti šūvio garso slopintuvus. Liudininko P. Voinickio parodymai byloja, jog Vilniaus ypatingosios paskirties milicijos būrys irgi turėjo automatų, prie kurių, esant reikalui, galėjo būti pritvirtinti specialūs duslintuvai. Taigi neatmestina versija, jog Medininkų žudynėse galėjo dalyvauti ir Vilniaus OMON’o atstovai arba bet kas, turėjęs automatus, tinkamus šaudyti su duslintuvais. Deja, prokurorų versija, esą automatus, prie kurių galima pritaisyti duslintuvus, Vilniaus OMON’as įsigijo tik po kruvinų Medininkų įvykių,– abejotina.

Po P. Voinickio parodymų susinervinę prokurorai pasiteiravo, ar liudytojas nėra prieš teismo posėdį bendravęs su advokatu A. Marcinkevičiumi ar advokate I. Botyriene. Liudytojas pareiškė, kad nei advokato A. Marcinkevičiaus, nei advokatės I. Botyrienės nepažįstąs. Su prokuroro išvardintais teisininkais nei prieš teismo posėdį, nei kada nors anksčiau nėra bendravęs ir šių advokatų pavardes girdi pirmą kartą.

Labai svarbi dar viena detalė, kurią akcentavo liudytojas P. Voinickis. Pasirodo, tomis lemtingomis dienomis, kai buvo nužudyti pareigūnai Medininkų pasienio poste, šis vyras gulėjo ligoninėje. Žodžiu, turi neginčijamą alibi. Gerokai anksčiau nei buvo įvykdytas nusikaltimas Medininkuose jis pakliuvo į avariją. Tad jo buvimas ligoninėje – anaiptol ne ligos simuliacija. Tačiau prokurorų teismui perduotoje medžiagoje aplinkybė, jog žudynių dieną P. Voinickis gulėjo ligoninėje, nenurodoma. Smulkmena? Smulkmenų tokiose bylose nėra ir negali būti.

Pasak advokatų A. Marcinkevičiaus ir I. Botyrienės, skaitant teismui perduotą medžiagą gali susidaryti įspūdis, jog Medininkų žudynių išvakarėse P. Voinickis Vilniaus OMON’o bazėje matė kolegas iš Rygos. Tačiau tiesa – kiek kitokia. Taip, P. Voinickis matė į Vilniaus OMON’o bazę atvykusius rygiečius omonininkus. Tačiau matė kur kas anksčiau, nei Medininkuose nuaidėjo šūviai. Tiksliau sakant, dar iki tol, kai pats pakliuvo į autoavariją. Taigi ir čia liudininkas netiesiogiai prieštaravo prokurorų nuomonei, jog Medininkų skerdynėse dalyvavo būtent Rygos OMON’o milicininkai.

Duodamas parodymus P. Voinickis taip pat akcentavo, jog, gulėdamas 42-osios divizijos ligoninėje,Vilniuje, jokio sprogimo nei 1991-ųjų liepos 30-ąją, nei liepos 31-ąją negirdėjo. Bet prokurorai teismui pateiktoje medžiagoje kažkodėl tvirtina, jog šis liudininkas girdėjo nuaidėjus sprogimą, kuris, kaip manoma, turėjo visuomenės dėmesį nukreipti nuo Medininkų žudynių prie 42-osios divizijos štabo. Todėl liudytojas P. Voinickis viešai pareiškė apgailestaująs, kad į apklausą prokuratūroje atėjo be advokato. Jis pasakė: „aš gi jums aiškiai kelis sykius sakiau, kad jokio sprogimo negirdėjau, Jūs gi perskaitęs protokolą tikinote ištaisęs tą vietą“. Dėl tokių liudininko teiginių prokurorai rimtai susinervino.

Įdomus nesusipratimas įvyko ir dėl Vladislovo Petikonio parodymų. Šis liudininkas pareiškė, esą 1991-aisiais atostogavo maždaug nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pučo. Kai grįžo iš atostogų, Vilniaus OMON’as dar nebuvo išformuotas, tačiau jau buvo perkeltas į Šiaurės miestelį. Prokurorų surinktoje medžiagoje šis liudytojo teiginys „atostogavo“ dingęs. Tad ir čia esama įtartinos intrigos. Dabar skaitant V. Petikonio parodymus, pateiktus teismui, susidaro įspūdis, jog Vilniaus OMON’o bazėje žudynių išvakarėse jis matė ypatingosios paskirties milicininkus iš Rygos. O juk kolegas iš Latvijos jis iš tikrųjų matė Vilniuje tik prieš savo atostogas, tai yra anksčiau, nei nuaidėjo šūviai Medininkuose.

Tačiau pati įdomiausia intriga kyla dėl buvusio omonininko Igorio Gorbanio sulaikymo bei paleidimo į laisvę.

Jei žiūrėtume, kokiais faktais remiantis įkalintas įtariamasis omonininkas K. Michailovas, o I. Gorbanis – paleistas į laisvę, susidaro sveiku protu nesuvokiamos dviprasmybės. Duodamas parodymus mūsų teisėsaugai vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas Tomas Šernas tvirtino, jog tą lemtingąją naktį matė žmogų, labai panašų į I. Gorbanį. Tiesa, jis negali būti visiškai tikras, jog matytas žudikas buvo būtent I. Gorbanis. Tačiau T. Šernas tvirtino, jog matytas žudikas buvo labai panašus būtent į I. Gorbanį.

Štai keli epizodai iš oficialių dokumentų. 2002-ųjų gruodžio 17-ąją T. Šernui buvo parodyti keturi žmonės. Tarp jų – ir Igoris Gorbanis (Igors Gorbans). T. Šernas atpažino I. Gorbanį kaip labiausiai panašų į Medininkuose matytą asmenį. 2002-ųjų gruodžio 19-ąją T. Šernas papildomai patikslino I. Gorbanio atpažinimą ir nurodė, kokiomis aplinkybėmis jį įsiminė. O būtent: kaip Medininkuose užpuolimo metu matytą į jį dešine puse pasisukusį asmenį, labiausiai panašų į vieną užpuolusiųjų, kuris dalyvavo užpuolant postą. T. Šernas yra įsitikinęs, jog I. Gorbanis yra tas pats žmogus, kuris dalyvavo užpuolant Medininkų muitinės postą. „Pasižiūrėjęs pro langą, prožektoriaus šviesoje pamatė greitai judantį vyriškį su ginklu, kurį atpažino kaip Igorsį Gorbanį, kas atitinka LNK televizijos reportažo ir 2003 metų birželio 5 dienos DELFI informacinėje interneto svetainėje paskelbtos publikacijos teiginius, jog buvęs muitininkas sako neabejojantis, kad I. Gorbanis šaudė į Lietuvos pareigūnus“.

O štai paprašytas atpažinti omonininką K. Michailovą likęs vienintelis liudininkas T. Šernas teigė, jog žmogaus, panašaus į K. Michailovą – Nikuliną jis tikrai nematė. Vadovaujantis sveiku protu, įtariamasis I. Gorbanis turėjo būti suimtas ir iki teismo baigties įkalintas. Tačiau mūsų teisėsauga pasielgė priešingai. I. Gorbanis buvo paleistas į laisvę. Esą vienintelio gyvo liudininko T. Šerno parodymais negalima tikėti. Mat T. Šernas patyrė rimtą galvos traumą. O štai omonininkas K. Michailovas, kurio T. Šernas nematė lemtingąją naktį, kažkodėl sulaikomas ir iki teismo pabaigos uždaromas į Lukiškių tardymo izoliatorių.

Prisiminkime ir liudininko Vladislovo Pužajaus tvirtinimą, jog į Medininkus tą lemtingąją naktį važiavo Rygos OMON’o štabo viršininko Sergiejaus Parfionovo vadovaujama grupė. O teismui žinoma, jog būtent S. Parfionovo grupėje tuomet tarnavo I. Gorbanis. Skaitant 1992-ųjų metų pažymą apie Rygos OMON’o grupės „Delta“ sudėtį, joje rasime ir Gorbans Igor Anatoljevič pavardę.

Galų gale I. Gorbanis buvo sulaikytas kertant Lietuvos – Kaliningrado srities valstybinę sieną. Jis mūsų pareigūnams pateikė suklastotą vairuotojo pažymėjimą. Bet teisėsauga jo kažkodėl nesulaikė net dėl suklastoto vairuotojo pažymėjimo.

Tiesa, dėl I. Gorbanio paleidimo Lietuvoje 2003-ųjų birželio – rugsėjo mėnesiais kilo tikras politinis skandalas. Kai kurių tuometinių Seimo narių pageidavimu pasiaiškinti į Seimą buvo iškviestas generalinis prokuroras Antanas Klimavičius. Štai kaip tąsyk teisinosi generalinis prokuroras A. Klimavičius. „Latvijos pilietis I. Gorbanis, buvęs Rygos OMON’o narys, buvo sulaikytas pagal Latvijos teisėtvarkos institucijų paskelbtą tarptautinę paiešką dėl dar Latvijoje padarytų nusikaltimų. Atliekant tyrimus buvo gauta duomenų, kad daliai Rygos OMON’o narių dar iki Medininkų žudynių išvykus į Rygą I. Gorbanis su dalimi kitų Rygos omonininkų liko Vilniuje. Tačiau į Medininkus nevyko ir Lietuvos pareigūnų žudyme nedalyvavo. Negauti duomenys ir apie kitų Rygos OMON’o narių galimą dalyvavimą padarant šį nusikaltimą. Todėl nesant įrodymų dėl I. Gorbanio dalyvavimo nusikaltime ir išnykus suėmimo pagrindams ir jiems taikyti reikiamoms sąlygoms, paskirta kardomoji priemonė suėmimas buvo panaikinta. Tokį sprendimą priėmė teismas, įvertinęs bylą tiriančiojo prokuroro R. Stankevičiaus teikimo motyvus ir bylos medžiagą“.

Tad 2003-aisiais metais paleisdama į laisvę buvusį omonininką I. Gorbanį mūsų teisėsauga buvo kieta kaip uola. Ji nekreipė jokio dėmesio į parlamentarų Vytauto Landsbergio, Rasos Juknevičienės, Antano Stasiškio, Algimanto Matulevičiaus, Povilo Jakučionio, Algio Kašėtos priekaištus dėl, jų manymu, nekokybiškai atliekamo tyrimo. Paleidžiant į laisvę įtariamąjį omonininką I. Gorbanį 2003-ųjų viduryje remtasi prokurorų ir teismo nuostata, jog „T. Šerno parodymai ir I. Gorbanio atpažinimas prokuroro R. Stankevičiaus akistatoje įvertinti kaip nepakankami“. Tąsyk Seime kalbėdamas prof. V. Landsbergis pastebėjo, jog „generalinė prokuratūra nenori perduoti šios bylos teismui“. Pasak tąsyk kalbėjusio Seimo nario V. Landsbergio, gal teismas ir išteisintų Igorį Gorbanį, bet nenori, kad ši byla būtų teisme, teismas būtų rezonansinis, nes iškiltų daug šioje byloje slopinamų dalykų...

2003-ųjų metų viduryje parlamentarai taip pat kritikavo prokurorą Algimantą Kliunką, viešai pareiškusį, kodėl negalima rimtai žiūrėti į vienintelio gyvo liudininko T. Šerno parodymus. Čia derėtų pasiremti tuometinio Seimo nario K. Rimšelio nusistebėjimu. „Aš nenoriu trukdyti tyrimui, bet noriu pakalbėti apie A. Kliunkos, Generalinės prokuratūros prokuroro, pareiškimus. Jis kalbėdamas per televiziją pasakojo, kad tas žmojus buvo sužeista galva, gulėjo komos būsenoje, ir tai kelia abejonių, ar išvis tokiu atveju jis gali būti liudininkas. Tai man labai keista. Liudininkas T. Šernas sugebėjo baigti aukštąjį mokslą. Ar buvo atliktas tyrimas, ar nustatyta, kad jis yra neveiksnus, kad negali duoti parodymų?“

Įdomūs ir prof. V. Landsbergio pastebėjimai. „Pone generalini prokurore, štai yra A. Kliunkos žodžiai: „Jūs ten su Šernu galite guostis“. Kas čia per kalba? Ar pas jus nėra kokių nors auklėjamųjų susitikimų su pareigūnais. Juk kalbama apie tragediją, apie įvykį, kuris sukrėtė daugybę žmonių, jų jausmus. Koks čia stilius? Ir jūs teisinate tą prokurorą, kad jis buvo susinervinęs? Net susinervinusiam negalima taip galvoti. Ta prokuroro A. Kliunkos kalba nušvietė padėtį ir davė esminį atsakymą į dažnai kartotą klausimą, motinų ir našlių klausimą, jau aptilusį, kodėl nėra teisingumo?..“ Prof. V. Landsbergio užduotas klausimas, kodėl nėra teisingumo, aktualus ir šiandien, prabėgus septyneriems metams po to Seimo posėdžio, kuriame net suprakaitavęs teisinosi tuometinis generalinis prokuroras A. Klimavičius. Ar I. Gorbanis dalyvavo Medininkų žudynėse, – spręsti ne žiniasklaidai. Tačiau prieš I. Gorbanį buvo surinkta bent šiokių tokių parodymų. Nepaisant šios aplinkybės jis vis tiek paleistas į laisvę. Nekreipta dėmesio net ir į nepalankius parodymus. O štai prieš buvusį omonininką K. Michailovą nėra iš viso jokių parodymų, bet jis, skirtingai nei Igoris, teismo baigties laukia Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Ar čia negalima įžvelgti dvigubų standartų?..

Dar 1991-ųjų lapkričio 6-ąją Šumsko pasienio kontrolės poste buvo sulaikyti A. Smotkinas, V. Orlovas ir Ch. Dzagojevas. Jų automobilyje aptikti Medininkų poste nužudytam A. Juozakui priklausęs automatas Nr. 218399 ir A. Kazlauskui priklausęs pistoletas EA-2105. Manote, mūsų prokurorai bent bandė išsiaiškinti, iš kur ir kokiomis aplinkybėmis pas šiuos asmenis atsirado net du Medininkuose žuvusiųjų Lietuvos Respublikos pareigūnų tarnybiniai ginklai?.. Šie vyrai, pas kuriuos rasti nužudytų mūsų pareigūnų ginklai, kažkodėl net nebuvo uždaryti Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Čia pateko kažkodėl tik K. Michailovas. Keista, bet jo įkalinimo aplinkybėmis, skirtingai nei I. Gorbanio atveju, šiandien niekas nesidomi. Net tie parlamentarai, kurie 2003-aisiais Medininkų byla labai rimtai domėjosi.

© 2010 „XXI amžius“