| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||||||||||
|
Užkrečiantys pavyzdžiai Turiningos Antano Račio Antaninės Vytautas Žeimantas
Antaninės ant ratų? Taip! Kasmet savo vardadienį švenčia Antanas Račis, vienas garsiausių Lietuvos enciklopedistų, lietuviškas enciklopedijas leidžiantis jau beveik 50 metų. Pažymi gražiai, bet ne tradiciškai. Jau ne pirmi metai Antanas Račis per savo vardadienį pakviečia visus kolegas, kartu su juo dirbančius Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute (nuo 2010 metų centre), į pažintinę kelionę po kokį nors įdomesnį mūsų šalies kampelį. Taip enciklopedistams buvo puiki proga pakeliauti, geriau susipažinti su senove dvelkiančiomis Kernavės ir Trakų apylinkėmis, unikaliomis Dieveniškėmis, Ignalinos kraštu. Šiemet varduvininkas kolegas pakvietė paviešėti vaizdingame Molėtų krašte. Erdvus autobusas, pajudėjęs iš Vilniaus, buvo sklidinas žmonių ir geros nuotaikos. Jau ne pirmą kartą keliauju tokiu Antaninių autobusu ir žinau, kad kelionės būna ne tik nuotaikingos, bet ir turiningos, praplečiančios akiratį, nes visuomet įdomesnėse atkarpose mus lydėdavo profesionalūs gidai, be to, ir enciklopedijų leidėjai ne iš kelmo spirti. Ne išimtis buvo ir pastaroji kelionė. Europos geografiniame centre Pirmasis sustojimas Molėtų plento 26-ame kilometre, šalia Bernotų piliakalnio. Čia ne tik senovę dvelkiantis piliakalnis, ant kurio iki V amžiaus stovėjo gynybinė pilis, bet ir Lietuvai gražią naujieną įprasminantis ansamblis geografinis Europos centras. Šio centro istorija prasidėjo neseniai. 1989 metais Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai pateikė Europos geografinio centro apibrėžimą ir, naudodamiesi moksliniu gravitacijos centrų metodu, nustatė, kad šis centras yra į šiaurę nuo Vilniaus, šalia Purnuškių kaimo. Dabar šią vietą žymi memorialinis akmuo ir skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta kompozicija balto granito kolona, kurios viršų juosia žvaigždžių karūna. Yra ir nedidelis muziejus. Pasirūpinta ir aplinkos išsaugojimu įsteigtas Europos centro kartografinis draustinis, į kurį įeina Girijos ežeras, Bernotų piliakalnis, senovės pagonių laidojimų vieta alkakalnis, šalia esantys miškeliai, pievos. Daug keliavę po Europą ir kituose valstybėse aptikdavo paminklus, skirtus Europos centrui. Todėl buvo įdomu išgirsti pasakojimą, kodėl būtent ši vieta laikoma mūsų žemyno viduriu. Pasirodo, Lietuvai palankus sprendimas įvyko todėl, kad iš naujo buvo nustatyti Europos kontinento ribiniai taškai: Šiaurėje Špicbergeno saloje, Pietuose Kanarų salose, Rytuose Uralo kalnų aukščiausiame gūbryje, Vakaruose Azorų salyne. Beje, dabar mūsų žemyno riba driekiasi Karos upe, Uralo kalnais, Uralo upe, Kaspijos jūra iki Apšerono pusiasalio, Kaukazo kalnų aukščiausiuoju gūbriu iki Kubanės įlankos, Juodąja jūra per Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, rytine Egėjo jūros pakrante, Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauriu. Nustatant kontinento ribinius taškus, Kanarų, Madeiros ir Azorų salos, kaip ir Islandija, buvo priskirtos Europai, o Naujoji žemė nepriskirta. Dabar ši vieta gausiai lankoma turistų. Ir visi čia nori įsiamžinti. Smagiai spragėjo ir mūsų fotoaparatai. Struvės geodezinis lankas Antrasis sustojimas dar Vilniaus rajone, prie Meškonių kaimo. Teko užkopti ant aukštokos kalvos, kurios viršūnėje pamatėme nedidelį granito paminką ir šalia balta tvorele aptvertą ženklą su tiksliomis koordinatėmis, priklausantį geodeziniam lankui, pavadintam vieno iš jo kūrėjo astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės vardu. Šis lankas tai apie 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Jis tęsiasi nuo Arkties vandenyno pakrantės iki Dunojaus žiočių ir dabar kerta Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą. Kiekvienoje iš šių šalių yra po keletą tokių ženklų. Lietuvoje, be Meškonių, ženklai dar yra Paliepiukuose, prie Nemėžio ir Gireišiuose, netoli Rokiškio. Pirmieji šio lanko matavimai prasidėjo 1816 metais prie Vilniaus, Latvijoje ir Estijoje 1822 metais, kituose kraštuose vėliau. XIX amžiuje tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, kurio matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus. 1993 metais Suomija pasiūlė įamžinti kai kuriuos atrinktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus UNESCO pasaulio paveldo paminklus. Šiandien galima tik pasidžiaugti, kad per Lietuvą eina pirmasis tarptautinis sienas kertantis Pasaulio paveldo sąrašo objektas. Dabar šis Lietuvos mokslo paminklas mus pasitiko apsuptas margų žiedų pieva ir mielu širdžiai bičių darbštuolių dūzgimu. Etnokosmologijos muziejus Iš autobuso vėl pabirome Kulionių kaime, dunksančiame prie Želvų ežero, prie Kulionių piliakalnio ir Kaldinių kalvų. Gyvenvietė sena, pirmą kartą paminėta 1373 metais, ilgai buvo karališkuoju kaimu. Čia jau Labanoro regioninio parko teritorija. Šiandien kaimo įžymybė Lietuvos etnokosmologijos muziejus su aukštu apžvalgos bokštu ir šalia esanti Molėtų astronomijos observatorija, senovinė dangaus šviesulių stebykla. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo pradėta ieškoti vietos naujai Lietuvos astronomijos observatorijai, nes senoji Vilniaus universiteto observatorija, esanti sostinės Čiurlionio gatvėje, jau buvo gaubiama sparčiau augančio miesto šviesų, dulkių ir dūmų. 1969 metais jai buvo parinkta Kaldinių kalva, apsupta Želvų ežero pasaga. Etnokosmologijos idėja irgi gimė ant Kaldinių kalvų. Pagrindiniai jos autoriai buvo du žinomi Lietuvos žmonės astronomas daktaras Gunaras Kakaras ir didelis etninės kultūros entuziastas profesorius Libertas Klimka. G.Kakaro dangus ir L.Klimkos etnologija rado bendrus sąlyčio taškus lietuvių tautos sąsajas su dangumi, Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis. Tai ir buvo etnokosmologijos ištakos tiek pačios sąvokos, tiek būsimo muziejaus. Tik įžengus į muziejų mus pasitiko etnografiniai eksponatai, atspindintys lietuvių tautos ryšį su Dangaus pasauliu. Architekto Vytauto Lisausko suprojektuotame naujame muziejaus pastate atsispindi kosminio, arba pasaulio medžio, įvaizdis. O nuo apžvalgos bokšto atsivėrė gražiausios šio krašto vietovės Ladakalnis, žalia Labanoro giria su žydrų ežerų akimis... Dubingių piliakalnis, miestelis, ežeras Ketvirtą kartą sustojome 20 km į pietus nuo Molėtų, prie ilgiausio Lietuvos ežero, turinčio du vardus Asvejos ir Dubingių. Šalia du ežero krantus jungiantis tiltas, kurį dar 1934 metais iškilmingai atidarė pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Šį ežerą gerai pažįstu, čia ne kartą plaukta baidare, mirkyta meškerė, laužo liepsnoje virta žuvienė. O dabar mes einame per tiltą, grožėdamiesi ežero mėliu, kuris, pūstelėjus lengvam birželio vėjeliui, netikėtai suraibuliuoja, sužaižaruoja, tarsi žaisdamas su saulės spinduliais. Šalia tilto patogūs mediniai laiptai, kurie gerokai palengvino kopimą į aukštą ir gana statų Dubingių piliakalnį, esantį ežero pusiasalyje. Anksčiau tai buvo sala su medine pilimi. 14121413 metais jos vietoje Lietuvos valdovas Vytautas Didysis pastatė naują pilį, priklausiusią Vilniaus gynybinei sistemai. Dubingiai senose kryžiuočių kronikose minimi ne kartą. Iki XVI amžiaus gyvenvietė priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Juos valdė kunigaikščio skiriami vietininkai. Valdant Vytautui Didžiajam, Dubingiai tapo svarbia Lietuvos vietove. 1415 metais čia gyveno Vytautas Didysis. Pas jį Dubingių pilyje svečiavosi jo pusbrolis karalius Jogaila su savo karališkuoju dvaru. 1420 m. vasario 8 dieną iš čia rašytas laiškas didžiajam Ordino magistrui, kuriame pažymėta, kad didysis kunigaikštis Dubingiuose pastatė katalikų bažnyčią. XVI a. pradžioje Dubingius perėmė Radvilų giminė, miestelis tapo didikų Radvilų giminės tėvonija, Dubingių kunigaikštystės centras. XVI a. viduryje Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių katalikų bažnyčią perdavė evangelikams reformatams. Apie 1620 metus Jonušas Radvila I piliavietėje pastatė naują, mūrinę, Renesanso stiliaus evangelikų reformatų bažnyčią. Šioje bažnyčioje buvo palaidoti žymiausi Radvilų giminės žmonės, tarp jų Mikalojus Radvila Rudasis ir Jonušas Radvila I. Dėl bažnyčios nusavinimo katalikai padavė Radvilas į teismą. XVII a. viduryje buvo priteista, kad Radvilos turi pastatyti Dubingiuose katalikams bažnyčią. Tai buvo padaryta apie 1672 metus. Tačiau naujoji katalikų bažnyčia pastatyta ne piliavietėje, o ant kalvos, kitapus ežero. Vėliau evangelikų reformatų bendruomenė miestelyje sunyko ir Dubingiai palaipsniui sugrįžo į katalikybę. 1735 metais evangelikų reformatų bažnyčia sudegė. 1808 metais Radvilos už skolas Dubingius perdavė Tiškevičiams. Lietuvai tapus nepriklausoma, Dubingių dvaro žemė buvo išdalyta savanoriams. 1944 metais čia siautėjo Armija krajova: buvo nušauti keli lietuvių policininkai, apylinkėse nužudyti 27 žmonės. Dabar Dubingiai ir jo apylinkės tapo nuostabia kurortine vieta, kuri pritraukia tūkstančius lankytojų. Giedraičiai Lietuvos kario šlovės vieta Paskutinis mūsų kelionės tikslas Giedraičiai. Tai senas Molėtų krašto miestelis, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1338 metais. 1373 ir 1375 metais Giedraičiai buvo nusiaubti kalavijuočių. Viduramžiuose tai buvęs vienas iš svarbiausių kunigaikščių Giedraičių kunigaikštijos centrų. Iš čia kilo daug garsių Giedraičių kunigaikščių, valstybės veikėjų ir du vyskupai: Juozapas Arnulfas Giedraitis (17541838), Žemaičių vyskupas nuo 1801 m., ir Merkelis Giedraitis (15361609), Žemaičių vyskupas nuo 1576 metų. Smagu pasivaikščioti po šį jaukų aukštaičių miestelį. Dabar jame veikia Šv. Baltramiejaus bažnyčia, pastatyta 1809 metais. Ji klasicistinė, bebokštė, su portalu, trikampiu frontonu ir plačia pastato perdanga antablementu. Vidus trijų navų, atskirtų pilioriais. Jos presbiterijos sienoje įmūryta bažnyčios fundatoriaus vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio širdis. Zakristijoje kabo fundatoriaus portretas. Šalia bažnyčios įspūdinga, tvirtovės kuorą primenanti varpinė, sumūryta iš lauko akmenų. Šventoriaus tvora irgi akmenų mūro. Miestelyje veikia vietinio dailininko A. Jaroševičiaus vardu pavadinta vidurinė mokykla su kraštotyros muziejumi, biblioteka, paštas. Šalia telkšo Kiemento ežeras. Miestelio centre stovi A. Jaroševičius sukurtas paminklas Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m., primenantis čia vykusias sėkmingas Lietuvos kariuomenės kovas su lenkų L. Želigovskio kariuomene. Buvo įdomu pasiklausyti ir kartu su mumis važiavusio žinomo enciklopedisto, istoriko Algirdo Matulevičiaus pasakojimo apie Giedraičius. Juolab jis pats yra kilęs iš šio miestelio, čia baigė vidurinę mokyklą. 1920 m. lapkričio 1721 dienomis ties miesteliu įvyko garsusis Giedraičių mūšis, kuriame lietuviai sumušė lenkų kariuomenę ir sustabdė lenkų agresiją į Lietuvą. Įdomu tai, kad 1990 m. lapkričio 23-ąją, Lietuvos kariuomenės dieną, iš Giedraičių mūšio lauko į Kauną buvo atgabenti žuvusiojo savanorio palaikai ir perlaidoti Nežinomo kareivio kape. Sovietmečiu šį paminklą bandė nugriauti, bet vietiniai gyventojai neleido, saugojo jį. Skatintina iniciatyva Mes irgi pagerbėme žuvusius karius, padėjome margaspalvių lietuviškų pievų gėlių. Kelionės pabaigoje visi susispietėme aplink kelionės rengėją Antaną Račį. Nuoširdžiai pasveikinome su vardo diena, įteikėme tradicinių Antaninių gėlių raudonų bijūnų puokštę. Ir visi smagiai sudainavome Ilgiausių metų... Kelionė į Vilnių neužtruko. Važiuodamas mąsčiau, kad labai gerai, jog yra tokių žmonių, kaip Antanas Račis, kurie nebijo griauti nusistovėjusių stereotipų ir pasiūlo naujų bendravimo tradicijų. Vietoj gausaus vaišių stalo bendravimą pažintinėje kelionėje. Tokią iniciatyvą reikėtų visokeriopai skatinti. Vilniaus ir Molėtų rajonai
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |