Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

A. M. Brazausko fenomenas: buvęs „visada laiku ir vietoje“

Linas ŠALNA

Laidotuvių akimirkos Džojos Gundos BARYSAITĖS nuotraukos (www.president.lt)

Praėjo jau beveik dvi savaitės nuo Algirdo Mykolo Brazausko mirties ir daugiau nei savaitė nuo laidotuvių. Triukšmingų laidotuvių. Netgi, galima sakyti, skandalingų laidotuvių. Atėjus pirmiesiems pranešimams apie pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento mirtį Lietuvos radijas ir televizija nutraukė bet kurias kitas laidas ir pradėjo transliuoti vien Brazausko asmenybę „išryškinančias“ laidas (oficialus gedulas buvo paskelbtas tik po trijų dienų, kai mirusysis buvo pašarvotas prezidentūroje). Netrukus įsijungė ir kitos televizijos stotys su retomis išimtimis. Panegirika Brazauskui niekam neleido abejoti, kad jis yra pirmasis Lietuvos prezidentas, ryškus šalies politikas, kurio reikšmę pasaulio politikai ir Lietuvos nepriklausomybei pripažįsta pasaulio politikai (nors tarp tokių „garsių politikų“ buvo tik kelios nežymios pavardės, daugiausia kaimyninių šalių buvę vadovai), o jo siekis Lietuvai iškovoti nepriklausomybę buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas. Ir, savaime suprantama, tik a. a. Brazauskas savo nenuilstamais darbais įgyvendino tautos svajonę. Jei kas suabejodavo tokia panegirika, buvo prilyginamas vos ne išdavikui. Taip atsitiko ir Bažnyčiai, kuri, įvertinusi kai kuriuos moralės požiūriu abejotinus (ne visus) Brazausko poelgius ir veiksmus, paskelbė: Vilniaus Arkikatedroje Brazausko laidotuvių dieną bus aukojamos iškilmingos šv. Mišias už velionį, bet jo karstas nebus įneštas į Arkikatedrą. Ir nors Bažnyčia pagerbė velionį kaip tikrai dorą kataliką – net penki vyskupai aukojo už jį šv. Mišias, o laidojo velionio gimtinės (Kaišiadorių) vyskupas, nežabota pykčio kampanija ne mažėjo, o net augo: labai staigiai ir netikėtai net „suorganizuotos“ šv. Mišios už velionį Kaišiadorių Katedroje. Iš jų eigos Lietuva galėjo „įsitikinti“, kiek daug tikinčiųjų „slėpėsi“ ne tik dabartinėje LSDP, bet ir jos pradininkėje LKP. Priekaištai Bažnyčiai ir ypač Vilniaus arkivyskupui kardinolui Audriui Juozui Bačkiui bei kai kuriuos klausimus dėl tokio Bažnyčios sprendimo aiškinusiam Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui liete liejosi, nors Brazausko gerbėjai nesibaimino pareikšti ir kitoms institucijoms abejonių dėl velionio pagerbimo, pvz., esą jis pašarvotas buvo „labai netinkančioje“ prezidentūros patalpoje, anot vieno politiko, „generalgubernatoriaus (Muravjovo) arklidėse“ (anksčiau buvusiose ūkinėse patalpose, dabar perkonstruotose į Kolonų salę), o ne iškilmėms skirtoje Baltojoje salėje, taip pat laidoti jį būtų derėję garbingesnėje vietoje, geriausia – Valdovų rūmuose.  Teisėto Arkikatedros administratoriaus Vilniaus arkivyskupo teisėtas sprendimas Brazausko gerbėjų buvo pavadintas vos ne nacionaline tragedija. Puolimas prieš Bažnyčią buvo toks staigus ir netikėtas, kad dėl to buvo dirbtinai sukiršinta ir suskaldyta visuomenė, paveikiant netgi katalikiškąją visuomenės dalį. TV žurnalistas, ilgai ir įkyriai piršęs Bažnyčios „klaidos“ tezę, jau po laidotuvių skelbė: visa tauta buvo suvienyta tokiu „klaidingu“ Bažnyčios sprendimu, t. y. tariamai prieštaraudama Bažnyčios sprendimui visuomenė susivienijo prieš Bažnyčią. Bet ar ji buvo suvienyta? Iš kur jis, sėdėdamas TV ekrane ir iš ten pamatęs „Bažnyčios klaidą“, matė tautos susivienijimą? Priešingai – visuomenė buvo sukiršinta. Jeigu tauta susivienijo, tai tikrai ne dėl Brazausko ir ne dėl jo laidotuvių apeigų. Tame propagandiniame siautulyje į tolimą foną netgi nuplaukė neblogai suplanuota panegirika apie Brazausko vaidmenį valstybės istorijoje, nors parodytos dokumentikos tikrai netrūko – jos buvo tiek daug, kad net velionio gerbėjams pradėjo įgristi.

Pasirengimo laidotuvėms eiga ir vykusios laidotuvės parodė, kad LSDP (buv. LKP ir LDDP) yra sukaupusi milžinišką patirtį ideologinėje kovoje ir tą patirtį niekur neiššvaistė. Ši partijos (arba jos klano) veikla parodė, kad ji turi įtaką ir stambiausioms žiniasklaidos priemonėms, ir partijoms, ir politiniams veikėjams, ir didžiajai daliai visuomenės. Ideologinis spaudimas visuomenei buvo suplanuotas toks staigus ir užtikrintas, kad visuomenė net negalėjo abejoti Brazausko fenomenalumu. Visi matėme, kaip netikėtai, bet labai organizuotai Brazausko laidotuvių dienos ryte įvyko demonstratyvus visos LKP-LDDP-LSDP viršūnėlės „persikraustymas“ į Kaišiadoris. Taip pat netikėtai į panegiriką Brazauskui buvo įtrauktos įvairios politinės jėgos (jei taip galima vadinti Lietuvoje egzistuojančias partijas) ir atskiri politiniai veikėjai – netgi dešinieji. (Dėl kai kurių savo pasisakymų jie po kurio laiko turėtų raudonuoti.) Brazauskas buvo skelbiamas kaip charizmatinė asmenybė, netgi dar daugiau – kaip tobula, kitiems mirtingiesiems nepasiekiama būtybė. Jis ir viską numatantis, ir visus guodžiantis, jis ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės iniciatorius bei vykdytojas. Kai kiti pirmaisiais okupacijos metais kovojo su okupantais, Brazauskas pasirinko „pačią taikingiausią“ statybininko profesiją, ir jam vadovaujant buvo statoma ne tik Kauno HES ar Ignalinos AE, bet ir daugiabučiai paprastiems Lietuvos piliečiams, ir kultūros namai. Taip tarnavimas okupacinei valdžiai ir kolaboravimas jai tapo aukščiausiu gėriu „valstybei“. Beje, vienoje savo kalboje, skirtoje Liepos 6-osios šventei (regis, 1996 metais), Brazauskas pasakė savo „garsiąją“ kalbą apie „pozityvią“ reikšmę teikusį kolaboravimą, kaip gėrį tautai. (Šią kalbą Brazausko gerbėjai dabar linkę nutylėti.)

Pasirengimo laidotuvėms metu, vystant panegiriką Brazauskui, buvo ypač plačiai naudojama „LKP atsiskyrimo nuo SSKP“ korta. Bet tai, kad Brazauskas ir LKP darė tai, kas buvo numatyta ir Gorbačiovo, ir tuometinės SSKP, liudija kai kurie nelabai viešinami faktai. Štai dabar (ir tada) neviešinamas faktas, kad „atsiskyrimo nuo TSKP“ LKP suvažiavimo metu 1989 metų gruodžio 18–19 dienomis staiga kai kuriems disidentams buvo grąžintos 1985–1987 metais vykdytų kratų metu pagrobtos tautinės ar religinės knygos. Ar tai reiškė, kad LKP ar KGB (pastarasis tikrai nepriklausęs ir nepaklusęs Lietuvai) pradėjo dirbti ranka rankon? Taip, jie dirbo ranka rankon ta prasme, kad norėjo įteigti, jog „persitvarkiusi“ arba „atsiskyrusioji“ LKP eina kartu su tauta, kovotojų už nepriklausomybę nebevadina buržuaziniais nacionalistais ar kitais „blogai kvepiančiais“ vardais. Dar daugiau – LKP su Brazausku priešakyje norėjo parodyti, kad ji  „paklūsta“ tautos reikalavimui atgauti nepriklausomybę besikuriančiai valstybei. Tačiau vėl yla išlindo iš maišo: savo darbą tuometinis „Brazausko LKP-ai paklusęs“ KGB dirbo vis vien savotiškai – ne visa pagrobta tautinė ir krikščioniška literatūra buvo grąžinama disidentams: kai kuri kratų metu paimta inkriminuojanti medžiaga jos savininkams nebuvo grąžinta, o pateko į Maskvos saugyklas. Ar prie tokios „meduolio ir botago“ politikos prisidėjo „genialusis“ Brazauskas? Tiksliai patvirtinti to negalima, bet numanyti nebūtų pro šalį. Ir jeigu šiuo atveju KGB pakluso „Brazausko politikai“, tai visai nereiškė, kad jis pritarė tokiai politikai. Tai nebuvo vien Brazausko „meduolio“ politika – taip elgėsi KGB visoje Rusijoje. Kaip, suprantama, ir visa SSKP – jie atleido totalitarinius komunizmo varžtus. Netrukus nauji įvykiai parodė, kad Lietuvos SSR KGB savo viršininku vis dėlto laikė Kremliuje sėdinčią valdžią, nors ir demokratiškesnę, bet vis vien nepaleidžiančią imperijos tautų į laisvę. Nes atėjo 1991 metų sausio agresijos dienos, ir KGB, realusis viso sovietų totalitarinio režimo ramstis ir pamatas (net ne KP, nes ir jos veikėjus sekti turėjo teisę visagalintis KGB), paprasčiausiai jau nevykdė „nuosaikiojo“ Brazausko politikos – jis buvo „platformininkų“ (Lietuvoje) ar „pučistų“ (Maskvoje) pusėje. Ar LSSR KGB, LKP atsiskyrus, buvo pavaldus Brazauskui? Nors tuo metu buvo sudarytas vaizdas, kad KGB klausė Brazausko, jau kiti įvykiai netrukus parodė, kad taip nebuvo – per Sausio agresijos dienas iki pat Maskvos pučo sutriuškinimo jis buvo pavaldus tik Maskvai (išskyrus apie 15 saugumiečių, perėjusių Lietuvos nepriklausomybės pusėn, bet ir tai kai kurie jų tik fiktyviai dirbo Lietuvai: naujai įkurtame VSD jie vykdė savo politiką, priversdami net kai kurias VSD sritis dirbti Maskvai). Todėl taip mažai savo interviu ar „išsamiose“ prisiminimų knygose apie KGB veiklą pasakoja Brazauskas, nors apie jo darbus jis puikiai žinojo, nes dažnu atveju KGB jam pakluso. Tas paklusimas, kaip minėta, pasireiškė ir išgarsinto „LKP atsiskyrimo nuo TSKP suvažiavimo“ metu – buvo dailinami santykiai su visuomene, grąžinant dar visai neseniai kratų metu pagrobtą „disidentinę“ medžiagą, atsisakant kelti politines bylas (nors tuo pat metu buvo intensyviai renkama inkriminuojanti medžiaga „ekstremistams“) ir suteikiant demokratines laisves įsisteigusioms visuomeninėms organizacijoms (ne tik Sąjūdžiui).

Visur yra ir buvo kartojama, kad Brazauskas „grąžino Katedrą“. Taip, tuo metu tikrai taip atrodė. Tačiau tai buvo irgi partinės LKP viršūnėlės, gavusios pritarimą iš SSKP vadų, sprendimas. Nes pagrobtoji Vilniaus Arkikatedra netapo vieno Brazausko nuosavybe, kaip ji nebuvo ir komunistų partijos nuosavybe – LKP viršūnė buvo ją pagrobusi ir laisvėjant Lietuvai nežinojo, kaip su ja elgtis. Buvo nuspręsta pasimeilinti tautai – ją grąžinti. Tai buvo pasakyta Brazausko lūpomis, nes jis buvo KP vadas. Tačiau tikrasis šios idėjos iniciatorius buvo, kaip kalba kai kurie šaltiniai, Lionginas Šepetys. Taigi, jeigu jau kai kurie katalikai mano ir ekskomunistai stengiasi įpiršti, kad „Katedrą grąžino Brazauskas“, iš tiesų turėtų dėkoti Šepečiui, tos idėjos kvėpėjui, dabar be gailesčio pamirštam.

Jokių didelių stebuklų Brazauskas nepadarė. Kaip labai taikliai (ir tą puikiai žinodamas) keletą kartų apibūdino vienas svarbiausių Brazausko ideologijos ramsčių Česlovas Juršėnas, Brazausko reikšmė buvo ta, kad jis „visada atsidurdavo laiku ir vietoje“. Šis daug ką pasakantis apibūdinimas parodo, jog per laidotuves pasakyta panegirika reiškia tik tiek, kiek reiškia ši frazė: Brazauskas visada atsidurdavo laiku ir vietoje, nes partija (LKP–LDDP–LSDP) parinko jį kaip labiausiai tinkantį partijos narį, siekiant įtvirtinti jį ideologiją pakeitusios, bet savo formą išlaikiusios ir tos pačios ekonominės ir politinės galios atsisakyti net nebandančios partijos vedliu. Ir šį vaidmenį jis sąžiningai ir talentingai vykdė. Vykdė ir „grąžindamas“ Katedrą, ir „atskirdamas“ LKP nuo TSKP, ir tapęs prezidentu, ir užėmęs kitus svarbius postus nepriklausomoje Lietuvoje. Todėl ne veltui jis pabrėždavo (kitiems gal ne visai aiškiai), kad Lietuva savo ekonominį „suverenitetą“ – savotišką politinį nepriklausomumą turėjo jau ir okupacijos metais, kad komunistai jau ir okupacijos metais „dirbo Lietuvai“ (tuo laiku jos „priešai“ kovodami už nepriklausomybę neva tik kenkė jai), kad „atskirdamas“ LKP nuo SSKP jis jau pagrindė „Lietuvos nepriklausomybę“. Tokius teiginius paneigia turimi faktai: ir be Brazausko visose pokomunistinėse valstybėse, įskaitant ir iš sovietinės imperijos išbyrėjusias „respublikas“, buvo „susitaikyta su religija“, buvo įdiegta daugiapartinė sistema (apie jos demokratiškumą reikėtų atskirai kalbėti). Paprasčiausiai buvo suprasta, kaip apie 1970 metus sakė vienas žymiausių rusų disidentų Amalrikas: kaip vienas banditas su automatu rankose negali ilgai laikyti žmogaus – jis pats psichologiškai neištvers, taip ir totalitarinis režimas negali be gailesčio ilgai skriausti piliečių – ateis laikas, kai tas režimas supras savo negalią. Todėl net ir mirusiam žmogui panegirikos nereikia – nuo jos šventuoju jis tikrai netaps.

Kitus svarstymus apie A. M. Brazausko asmenį ir vaidmenį pateiksime trečiadienio ir penktadienio numeriuose.

© 2010 „XXI amžius“