Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Naujas Lietuvos kariuomenės ordinaras

Vyskupas nominatas Gintaras Grušas Sauliaus Žiūros nuotrauka

Liepos 2 dieną Šventasis Tėvas Benediktas XVI priėmė Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio atsistatydinimą iš Lietuvos kariuomenės ordinaro pareigų ir nauju Kariuomenės ordinaru paskyrė Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinį sekretorių monsinjorą Gintarą Grušą. Vyskupas nominatas bus konsekruotas rugsėjo 4 dieną Vilniaus Arkikatedroje.

Mons. Gintaras Grušas gimė 1961 m. rugsėjo 23 d. Vašingtone, JAV. Augdamas lietuviškoje šeimoje, įsitraukė į tautinę ir katalikišką išeivių veiklą. Aktyviai dalyvavo Los Angeles Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

Žalgirio mūšio garbei

Seime pristatyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda „Lietuvos karys Žalgirio mūšyje“ ir apdovanoti konkurso „Žalgirio mūšiui – 600“ laureatai

Regina Rajeckienė,

VDKM Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja

Parodos organizatoriai (iš kairės): VDKM Archeologijos skyriaus vedėja K. Rickevičiūtė, Fondų apskaitos ir apsaugos vyr. saugotoja J. Karosevičiūtė, VDKM direktorius plk. ltn. G. Surgailis, VDKM direktoriaus pavaduotojas, parodos kuratorius A. Pociūnas

Minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines Lietuvos Respublikos Seimas 2010-uosius paskelbė Žalgirio mūšio metais. Liepos 2 dieną, skambant Renesanso muzikos ansamblio „Hansanova“ autentiškais styginiais instrumentais atliekamiems gotikos ir renesanso epochos kūriniams, Seimo parodų galerijoje pristatyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda „Lietuvos karys Žalgirio mūšyje“. Taip pat atidaryta Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus surengto vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso „Žalgirio mūšiui – 600“ laureatų kūrybos darbų paroda bei apdovanoti parodos nugalėtojai. Pirmąją vietą vertinimo komisija skyrė ir Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės įsteigtu prizu „Žalgirio mūšiui – 600“ apdovanojo Gediminą Lukošių. Prizą įteikė Seimo kancleris Jonas Mileris.

Apie laidojimo apeigas

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis,

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Brangūs tikintieji,

šiomis dienomis gausūs viešųjų asmenų bei žiniasklaidos darbuotojų komentarai apie šermenis ir laidotuvių apeigas galėjo sukelti nerimo katalikams, paskatinti abejones ir svarstymus, kodėl malda už mirusįjį ir kūno palydėjimas į kapines ne visur ir ne visada atliekamas vienodai. Žinodamas, kad net nuoširdūs Bažnyčios nariai supratimą apie liturgiją dažnai įgyja vien iš savo patirties, o ne autoritetingų religinio ugdymo šaltinių, noriu šia proga bent trumpai priminti katalikiškų laidotuvių prasmę ir paaiškinti apeigų tvarką.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje

Birželio 28 dieną Panevėžyje vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta, Jonas Kauneckas, Juozapas Matulaitis, Rimantas Norvila, Jonas Ivanauskas, Arūnas Poniškaitis. Posėdyje taip pat dalyvavo Apaštališkasis Nuncijus Lietuvai arkivyskupas Luigi Bonazzi.

A. M. Brazausko fenomenas: buvęs „visada laiku ir vietoje“

Linas ŠALNA

Praėjo jau beveik dvi savaitės nuo Algirdo Mykolo Brazausko mirties ir daugiau nei savaitė nuo laidotuvių. Triukšmingų laidotuvių. Netgi, galima sakyti, skandalingų laidotuvių. Atėjus pirmiesiems pranešimams apie pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento mirtį Lietuvos radijas ir televizija nutraukė bet kurias kitas laidas ir pradėjo transliuoti vien Brazausko asmenybę „išryškinančias“ laidas (oficialus gedulas buvo paskelbtas tik po trijų dienų, kai mirusysis buvo pašarvotas prezidentūroje). Netrukus įsijungė ir kitos televizijos stotys su retomis išimtimis. Panegirika Brazauskui niekam neleido abejoti, kad jis yra pirmasis Lietuvos prezidentas, ryškus šalies politikas, kurio reikšmę pasaulio politikai ir Lietuvos nepriklausomybei pripažįsta pasaulio politikai (nors tarp tokių „garsių politikų“ buvo tik kelios nežymios pavardės, daugiausia kaimyninių šalių buvę vadovai), o jo siekis Lietuvai iškovoti nepriklausomybę buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas. Ir, savaime suprantama, tik a. a. Brazauskas savo nenuilstamais darbais įgyvendino tautos svajonę. Jei kas suabejodavo tokia panegirika, buvo prilyginamas vos ne išdavikui. Taip atsitiko ir Bažnyčiai, kuri, įvertinusi kai kuriuos moralės požiūriu abejotinus (ne visus) Brazausko poelgius ir veiksmus, paskelbė: Vilniaus Arkikatedroje Brazausko laidotuvių dieną bus aukojamos iškilmingos šv. Mišias už velionį, bet jo karstas nebus įneštas į Arkikatedrą. Ir nors Bažnyčia pagerbė velionį kaip tikrai dorą kataliką – net penki vyskupai aukojo už jį šv. Mišias, o laidojo velionio gimtinės (Kaišiadorių) vyskupas, nežabota pykčio kampanija ne mažėjo, o net augo: labai staigiai ir netikėtai net „suorganizuotos“ šv. Mišios už velionį Kaišiadorių Katedroje. Iš jų eigos Lietuva galėjo „įsitikinti“, kiek daug tikinčiųjų „slėpėsi“ ne tik dabartinėje LSDP, bet ir jos pradininkėje LKP. Priekaištai Bažnyčiai ir ypač Vilniaus arkivyskupui kardinolui Audriui Juozui Bačkiui bei kai kuriuos klausimus dėl tokio Bažnyčios sprendimo aiškinusiam Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui liete liejosi, nors Brazausko gerbėjai nesibaimino pareikšti ir kitoms institucijoms abejonių dėl velionio pagerbimo, pvz., esą jis pašarvotas buvo „labai netinkančioje“ prezidentūros patalpoje, anot vieno politiko, „generalgubernatoriaus (Muravjovo) arklidėse“ (anksčiau buvusiose ūkinėse patalpose, dabar perkonstruotose į Kolonų salę), o ne iškilmėms skirtoje Baltojoje salėje, taip pat laidoti jį būtų derėję garbingesnėje vietoje, geriausia – Valdovų rūmuose.  Teisėto Arkikatedros administratoriaus Vilniaus arkivyskupo teisėtas sprendimas Brazausko gerbėjų buvo pavadintas vos ne nacionaline tragedija. Puolimas prieš Bažnyčią buvo toks staigus ir netikėtas, kad dėl to buvo dirbtinai sukiršinta ir suskaldyta visuomenė, paveikiant netgi katalikiškąją visuomenės dalį. TV žurnalistas, ilgai ir įkyriai piršęs Bažnyčios „klaidos“ tezę, jau po laidotuvių skelbė: visa tauta buvo suvienyta tokiu „klaidingu“ Bažnyčios sprendimu, t. y. tariamai prieštaraudama Bažnyčios sprendimui visuomenė susivienijo prieš Bažnyčią. Bet ar ji buvo suvienyta? Iš kur jis, sėdėdamas TV ekrane ir iš ten pamatęs „Bažnyčios klaidą“, matė tautos susivienijimą? Priešingai – visuomenė buvo sukiršinta. Jeigu tauta susivienijo, tai tikrai ne dėl Brazausko ir ne dėl jo laidotuvių apeigų. Tame propagandiniame siautulyje į tolimą foną netgi nuplaukė neblogai suplanuota panegirika apie Brazausko vaidmenį valstybės istorijoje, nors parodytos dokumentikos tikrai netrūko – jos buvo tiek daug, kad net velionio gerbėjams pradėjo įgristi.