| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tikybos mokytojų piligriminė kelionė
Vilkaviškio vyskupijos tikybos mokytojai puoselėja savo tradicijas. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje jie organizuoja piligrimines keliones po Lietuvą. Tų kelionių tikslas aplankyti bažnyčias ir vienuolynus, susipažinti su jų istorija, regulomis. Šių mokslo metų pabaigoje 36 tikybos mokytojai iš įvairių vyskupijos dekanatų lankėsi Kauno religinių bendruomenių maldos namuose, susipažino su jų tikėjimo doktrinomis, liturginėmis apeigomis, papročiais. Savo kelią pradėjome nuo susitikimo su musulmonais. Prie mečetės mus maloniai pasitiko ekskursijos vadovas libanietis. Nusiavę batus suėjome į vidų ir susėdome ant kilimo. Vadovas papasakojo apie mečetę, pastatytą prieš 700 metų, taip pat paaiškino, kad nebūtinai prie mečetės turi būti minaretas, kuris yra tik simbolis, kad žmonės matytų, kad tai mečetė. Mečetės viduje priekyje yra mikaba, kur sudėtos knygos. Ant arkos yra užrašas Tu žmogus, kad ir kur tu būtum, turi kreipti veidą į Dievą. Melsdamiesi musulmonai veidu atsisuka į mikabą. Jei jos neranda, atsisuka į bet kurią pusę, nes Dievas yra visur. Vyrai visada sėdi pirmame aukšte, moterys antrame. Atskirai sėdima, nes į mečetę ateina melstis, o ne pasikalbėti. Musulmonai privalo tikėti, kad Alachas yra vienas Dievas, o Mahometas pranašas. Musulmonai gerbia visus pranašus (Abraomą, Mozę, Nojų...), Mariją, tiki angelais. Jėzus jiems irgi tik pranašas. Jie privalo melstis penkis kartus per dieną. Kaune kiekvieną penktadienį į mečetę susirenka apie 50 musulmonų maldai. Meldžiasi dviem kalbomis iš keturių: lietuvių, rusų, arabų, anglų. Tai priklauso nuo to, kokių tautų žmonės susirenka. Maldos vadovas turi specialią aprangą, bet neprivalo jos vilkėti. Taip pat papasakojo apie Ramadano pasninką, apie žmones, kurie neprivalo pasninkauti. Kiekvienais metais musulmonas privalo duoti 2,5 proc. išmaldą nuo savo pajamų. Privalo kartą gyvenime aplankyti šventąjį miestą ir aplink mečetę apeiti septynis kartus. Tada Dievas jam atleis viso gyvenimo nuodėmes. Pasakojimo metu sužinojome apie musulmonų gyvenimą šeimoje, apie tai, kad labai svarbios vaikų pareigos tėvams, kad musulmonė gali dirbti, jei tik pageidauja padėti vyrui išlaikyti šeimą. Musulmonų berniukai ir šiandien yra apipjaustomi. Dabar musulmonas gali turėti iki keturių žmonų. Sinagogoje mus pasitiko rabinas Maiša Bairakas. Jis papasakojo, kad sinagogą 1870 metais pastatė turtingi pirkliai. Ši sinagoga yra atvira visoms tautoms, čia rengiami seminarai, susitikimai. Kas nori, gali ateiti ir melstis. Šiuo metu Kaune yra apie 180 žydų. Pamaldose turi būti bent dešimt žmonių, o jei ateina mažiau, tada atidengiama Torą slepianti užuolaida, nes pati Tora atstoja žmones. Prie durų staktos yra pritvirtinta menora, kurią privalo pabučiuoti visi vyrai, ateinantys ir išeinantys iš sinagogos. Menora yra Izraelio simbolis šešios pasaulio sukūrimo dienos ir septintoji poilsio diena. Hanuka tik žvakidė. Sinagogoje vyrai meldžiasi pirmame aukšte, moterys antrame. Rabinas nėra šventikas, jis nėra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Tai tik mokytojas. Nėra hierarchijos nėra nei vyriausiojo nei jauniausiojo rabino. Jei yra rabinatas, tai reiškia, kad tai bendra visos Lietuvos rabinų bendrija. Jėzus jiems tik apipjaustytas eilinis rabinas. Trylikos metų žydų berniukai ir šiandien yra apipjaustomi. Jei to nebūtų padaryta, jie negalėtų eiti prie Toros bei atlikti 613 kanonų. Rabinas labai smulkiai papasakojo mums apie visas privalomas žydų šventes, akcentavo, kad jie griežtai laikosi Talmudo ir pagal jį gyvena. Sužinojome apie žydų maistą, vestuvių apeigas. Stačiatikių cerkvė iš kitų maldos namų išsiskyrė puošnumu ir spindesiu. Šventikas išsamiai papasakojo apie liturgines apeigas, parodė liturginius indus. Papasakojo, kaip atliekama išpažintis. Ji atliekama prieš Mišias. Šventikas stovi prie kryžiaus ir žmogus, priėjęs prie jo, išpažįsta savo nuodėmes. Prieš Komuniją žmogus nesižegnoja, o sudeda rankas ant krūtinės ir pasako savo vardą, tada gauna Švenčiausiąjį. Pamaldų metu šventikas stovi atsukęs nugarą žmonėms. Prie altoriaus pro carų vartus gali eiti tik šventikas. Carų vartais jie vadinami todėl, kad carai galėjo pro juos žengti tik žingsnį link altoriaus. Mūsų dėmesį atkreipė į tai, kad chore giedoti gali tik tikintieji, o šventikais gali būti vienuoliai vyrai, kurie laikosi celibato arba vedę. Cerkvėje matėme tuoktuvių apeigas. Aplankę visas bendruomenes, nuvykome į Kauno Prisikėlimo bažnyčią padėkoti Viešpačiui už šią turiningą piligriminę kelionę.
Danutė Uogintienė, Elenos GVAZDAITIENĖS nuotraukos
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |