|
Mylėk Dievą ne tik širdimi, bet ir protu
Neprilygstama Dievo dovana protas. Juk jis mums leidžia suprasti, ką dabar skaitome, bet dėl jo savybių vieni iš mūsų (priklausomai nuo mūsų esamos individualios mąstymo ir apskritai dvasinės struktūros) galime skaitomą tekstą su išankstiniu skepsiu tiktai kritiškai įvertinti arba priešingai priimti jį ir bent vieną kitą mintį sau prisitaikyti... Mes su protu esame taip artimai (labiau nei Siamo dvyniai) suaugę, kad atrodo, jog tai tokia duotybė, kuri, kaip ir kitos prigimtinės malonės, savaime mums priklauso ir yra mūsų neliečiama nuosavybė.
Tačiau visi, kurie buvome pakrikštyti Kristuje (priėmėme Krikšto sakramentą), pasikrikštijome ir Jo mirtyje, tai yra buvome pašaukti gyventi tokį atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 34), kad galėtume tinkamai atsiliepti į begalinį Viešpaties troškimą: Dievą turime stengtis mokytis mylėti, pasak Evangelijos, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o artimą kaip save patį (Lk 10, 27). Apie nepaprastą tikinčiųjų su Dievo Sūnumi susivienijimo garbę šv. Augustinas naujakrikščiams kadaise taip kalbėjo: Džiaukimės ir dėkokime: tapome ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi (...). Stebėkitės ir guoskitės: tapome Kristumi!
Stulbina, kad per Krikštą ir kitus sakramentus mes (dažniausiai dar būdami kūdikiai, vaikai ir paaugliai) taip artimai susitapatinome su pačiu Viešpačiu Jėzumi. Bet kas toliau? Gerai žinome, kad kiekvieno mūsų tikėjimas ir meilė yra ir bus kasdien išbandomi. Jei mąstymo gebėjimą dažnai skirsime Kristaus ir Jo tiesų pažinimui, tada nuolat mus stiprins neišsenkanti Jo malonė, nes mes nuolat veiksmais atsiliepsime į Jo kvietimą ateiti pas Jį, ir, mintimis nerdami į Šventojo Rašto tiesų gelmes, skonėsimės šios ištikimybe grindžiamos Jėzui meilės vaisiais (Mt 11, 28).
O jei kas savo protui leidžia kaip užsispyrusiam asilui braidžioti nuodėmingų malonumų klampynuose, irgi skina vaisius. Tiktai jie būna nemaloniai kartūs, primenantys, kad jų medis buvo tręšiamas žemiausių instinktų ir juslinių geismų tenkinimo puvėsiais. Tada žmogaus protas, veikiamas puikybės ir kitų netvarkingų aistrų, vis tolsta nuo Dievo valios pažinimo šaknų ir, susipainiojęs savo mintyse, neretai daro lemtingas klaidas. Besikartojantys klaidingo mąstymo sprendimai žmogų veda į aklavietę, nes jo sunkiai sergantis protas pradeda pateisinti net ir blogas priemones, siekiant pasirinkto tikslo.
Antrinant šv. Augustinui, kuris sako: Jei veiksmai kaip tokie yra nuodėmės, pavyzdžiui, vagystė, svetimavimas, piktžodžiavimas ir panašiai, tai kas išdrįs tvirtinti, jog padaryti gerais motyvais, jie jau nebėra nuodėmės arba tai dar kvailiau yra pateisinamos nuodėmės?, tenka pastebėti, jog nuodėminga žmonių patirtis byloja ne tik apie pražūtingą sielos galios aptemusio proto įtaką jų gyvenimui, bet ir rafinuotą kūrinijos pavergėjo veikimą, kuris yra tiesiogiai nukreiptas (be abejo, Dievui kontroliuojant) ir į visus žmones (Rom 8, 20).
Žinome, kad Jėzus buvo atėjęs žmonių ne teisti, bet gelbėti. Prisikėlusysis tūkstančiais būdų kaskart beldžiasi į užkietėjusių nusidėjėlių sąžines ir protus, trokšdamas, kad jie kiek įmanoma greičiau dvasiškai praregėtų ir, pamatę savo kalčių bjaurumą, panorėtų ryžtingai keistis. Sąmoningi tikintieji ištverminga malda ir gyvenimo pavyzdžiu prisiima atsakomybę pagelbėti Jėzui ir šių laikų paklydėlių protus ir širdis pakreipti link dieviškų tiesų grožio.
Kad tai efektyviau vyktų, būtina patiems krikščionims savo protus nuolat maitinti tikėjimo sėklomis. Vienas iš Bažnyčios Tėvų šv. Jonas Kasijonas proto veiklą palygino su malūnu, kuris visų pirma mala tuos grūdus, kurie supilti malti iš ryto. Jie bus malami visą dieną. Todėl svarbu skubėti iš ankstaus ryto į proto malūną įmesti gerų Dievo kviečių gerų minčių, Dievo žodžių, antraip demonas suskubs įpilti savo raugių. Jei šios ir panašios dvasinės pratybos mus lydi kiekvieną dieną, tada neabejotinai savyje ir aplinkiniuose matome tobulėjimo rezultatus, kurie yra perkeičiančiosios Dievo Dvasios meilės šviesa.
Šv. Bazilijus įžvalgiai rašė: Dvasia ateina pas kiekvieną, gebantį Ją priimti, tarsi jis būtų vienintelis (Jos palytimas) (...). Apšviesdama apvalytuosius, neturinčius jokios dėmės, Ji padaro juos dvasinius per bendrystę su Ja. Ir kaip skaidrūs ir perregimi kūnai ima žibėti, paliesti šviesos spindulio, ir patys skleisti švitesį, taip Dvasią nešiojančios sielos, Jos apšviestos, tampa dvasinėmis ir lieja kitiems malonę.
Šventoji Dvasia mus skatina keistis atsinaujinant dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ir ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula (Rom 12, 2). Viešpatie, Dvasia, mokyk mus taip mylėti kitus atnaujintu protu ir perkeista širdimi, kad tie žmonės, su kuriais susitinkame ir žinome, kad jie dar labai įsikibę į įvairius pasaulio nuodėmingus dalykus, pagaliau suprastų: tai kiaulių jovalas, kuris niekada nepasotins žmogaus sielos aspiracijų. Šventoji Dvasia, padėk jiems tvirtai apsispręsti dvasinio maisto ieškoti kitur... Lai grįžta prie savo Tėvo neišsenkamų aruodų.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|