Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Bažnyčia atmeta marksistinį socializmą

Mindaugas BUIKA

Grubūs Venesuelos prezidento išpuoliai

Karakaso arkivyskupas kardinolas Chorchė Urosas Savinas ir Venesuelos prezidentas Ugas Čavesas Friasas

Iš Kubos vadovų iniciatyvą skleisti komunistines idėjas Lotynų Amerikoje perėmusio Venesuelos prezidento Ugo Čaveso Friaso išpuolis prieš Bažnyčios hierarchus paskatino sostinės Karakaso arkivyskupą kardinolą Chorchę Urosą Saviną priminti marksistinės diktatūros pavojus. Liepos 5 dieną per Venesuelos nepriklausomybės šventę parlamente sakytoje kalboje, girdamasis savo pastangomis kuriant socializmą, U. Čavesas pažymėjo, kad didžiausia kliūtis šiame kelyje yra katalikų hierarchai. Jis prisiminė Venesuelos kardinolą Ch. Urosą, kuris „nuolat žmones gąsdina komunizmu“, nors „komunizmas ir krikščionybė gali žengti kartu“.

Pavadinęs Karakaso arkivyskupą „trogloditu“ (urviniu žmogumi), Venesuelos prezidentas sakė, kad šis hierarchas nevertas vadintis kardinolu ir kad venesueliečiai yra nusipelnę kito kardinolo. Su jam būdingu ekscentriškumu U. Čavesas kreipėsi į apaštalinį nuncijų, kad jis perduotų popiežiui Benediktui XVI prašymą Venesuelai paskirti kitą kardinolą.

 Prezidentas netgi nurodė jam priimtino galimo kandidato San Kristobalio vyskupo Marijo Morontos Rodrigeso pavardę, esą jis „būtų tikrasis Venesuelos superkardinolas“. O kol liks dabartinė padėtis, U. Čavesas atsisako bendrauti su Katalikų Bažnyčios hierarchais.

Geriau susipažinusių su U. Čaveso išvedžiojimais tokie  pareiškimai neturėtų stebinti. Nuolat pabrėždamas, kad jis yra geras katalikas ir viešai darydamas kryžiaus ženklą, Venesuelos prezidentas jam neįtinkančius politinius veikėjus tapatina su šėtono veikimu. Tą patį jis nesidrovi pasakyti ir apie Bažnyčios hierarchus. Štai viename iš savo dažnų „televizijos šou“ kalbėdamas apie Venesuelos Bažnyčios hierarchus, nuolat  primenančius žmogaus teisių pažeidimus, jis yra pasakęs: „jūs galite būti apsirengę kaip kardinolai ir vyskupai, bet priklausote velniui, nes ginate labiausiai korumpuotus interesus“. U. Čavesas aiškino, kad dėl begėdiško melavimo ir purvinos politikos Bažnyčios hierarchams reikia ieškotis kito darbo: „tegul eina sodinti bulvių“.

Sąžinės balsas ragina perspėti dėl pavojų

Per liepos 5 dienos išpuolį prezidento parlamentinėje kalboje kardinolas Ch. Urosa su reikalais buvo išvykęs į Romą. Tačiau ir ten būdamas Karakaso arkivyskupas padarė pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad U. Čaveso vieši įžeidinėjimai episkopato ir jo atžvilgiu yra nepateisinami. Valstybės vadovas negauna leidimo skaudinti, niekinti bei papiktinti bet kurį venesuelietį, todėl „aš visiškai atmetu šiuos išpuolius, kurie neteikia garbės tam, kuris juos daro“. Ir tai yra ne tik atsiliepimas į neteisingą viešą pajuoką, bet ir to pavojaus, kuris kelia grėsmę mūsų mylimai tėvynei, iškėlimas, nurodė kardinolas Ch. Urosa. Kalbėti apie tai jam, kaip venesueliečiui ir Karakaso arkivyskupui, reiškia paklusti ne kokiam nors nurodymui, bet savo sąžinės balsui.

Ganytojas nurodė, kad peržengdamas visus nacionalinės konstitucijos rėmus „prezidentas ir jo vyriausybė nori vesti šalį marksistinio socializmo keliu“. Šis kelias, kuriuo monopolizuojama visa viešoji erdvė, iš esmės yra totalitarinis ir veda į diktatūrą. Tai ne vadinamoji proletariato diktatūra, apie kurią rašo marksistų teoretikai, bet valdančiojo elito diktatūra, pažymėjo kardinolas Ch. Urosa. Jis priminė, kad 2007 metų gruodžio 2 dieną surengtame referendume Venesuelos žmonės atmetė nacionalizacijos ir kitas socialistines reformas, bet, nepaisant to, U. Čavesas vis tiek siekia implantuoti marksistinį režimą. Šis siekis yra nekonstitucinis ir nelegalus bei prieštarauja venesueliečių žmogiškosioms, pilietinėms ir politinėms teisėms. Pagaliau „marksistinio socializmo nesėkmė kitose šalyse (Rusijoje, Rytų Europoje, pagaliau gretimoje Kuboje – M. B.) yra daugiau nei akivaizdus pavyzdys“, aiškino Karakaso arkivyskupas.

Jis pažymėjo, kad vykdant šias reformas valstybė progresyviai nacionalizuoja ir kartu monopolizuoja visą šalies ekonomiką, visą gamybą ir prekybą, todėl greitai netgi valgymas priklausys nuo vyriausybės malonės. Toks ekonomikos naikinimas veda šalį į didesnę priklausomybę nuo užsienio ir jokiu būdu nėra naudingas Venesuelos žmonėms, įskaitant pramonės darbininkus ir valstiečius. „Stengdamasi instaliuoti marksistinio socializmo sistemą, vyriausybė nepaiso svarbiausių jai keliamų konstitucinių uždavinių: garantuoti žmonių saugumą“, – teigė kardinolas Ch. Urosa ir nurodė į žlugdomą šalies transporto infrastruktūrą, sveikatos apsaugą bei kitus sektorius, kuriuose dėl aplaidumo labiausiai kenčia vargingiausieji. Dėl naftos verslovių, elektros tinklų, cemento ir plieno gamyklų, prekybos centrų ir žemdirbystės plotų suvalstybinimo bei kainų prievartinio kontroliavimo Venesuelos pramonės gamyba patiria spartų smukimą. Šalis, nors ir turtinga naftos ištekliais, vis labiau įsiskolina ir net trečdalį maisto produktų priversta importuoti.

Bendruomenės vienybė ir solidarumas su ganytoju

„Vyskupai, kaip ir visi krikščionys, yra santarvės kūrėjai. Dėl to nepretenduodami įgyti politinę galią, mes naudojamės teise kalbėti apie viską, kas aktualu Venesuelos žmonių gyvenimui ir ateičiai, – pažymi savo pareiškime sostinės ordinaras. – Mes norime gerovės, taikaus sambūvio ir pažangos Venesuelai su vienodomis galimybėmis visiems – be atskirties, neteisingumo ir netolerancijos“. Dėl šių tikslų vyskupai yra pasirengę ištiesti ranką dialogui su valdančiaisiais, tikėdamiesi, kad į jų nuomonę bus atsižvelgta. Baigdamas pareiškimą jis pastebėjo, kad U. Čaveso reikalavimas paskirti vieną ar kitą „superkardinolą“ yra neteisėtas kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus. „Visų Venesuelos, kaip ir pasaulio, vyskupų skyrimas yra Šventojo Tėvo rankose, rimtai pasikonsultavus su vietine bažnytine bendruomene, – priminė kardinolas Ch. Urosa. – Ačiū Dievui, tai nėra politikų rankose“. Karakaso arkivyskupu jį 2002 metais paskyrė dar popiežius Jonas Paulius II, o kardinolu 2006-aisiais pakėlė popiežius Benediktas XVI.

Ganytojas pabrėžė visų Venesuelos ganytojų vieningumą dėl tarnavimo tautai uždavinių ir santykių su prezidento U. Čaveso vyriausybe, kuri bando primesti totalitarinį režimą. Liepos 12 dieną Venesuelos vyskupų konferencijos asamblėjoje priimtame komunikate teigiama: „žmonės nori gyventi demokratiškoje, teisinėje valstybėje, teisingumo ir laisvės atmosferoje, kad visi piliečiai realiai dalyvautų valstybės valdyme, ką patvirtino 2007 metų gruodžio 2 dienos referendumas. Tokiu būdu socialistinės sistemos primetimas, kuri yra įkvėpta Kubos komunistinio režimo ir ignoruoja tautos valią bei konstituciją, yra absoliučiai nepriimtinas“.

Kardinolas Ch. Urosa padėkojo ganytojams už šį kunigų ir pasauliečių organizacijų solidarumą. Atsiliepdama į minėtus prezidento U. Čaveso išpuolius, Karakaso arkivyskupijos kunigų taryba paskelbė savo pareiškimą, kuriame pabrėžiama, kad sostinės ganytojas kardinolas Ch. Urosa „turi pilną teisę ir netgi šventą pareigą vadovauti katalikams pagal religinius ir moralinius principus bei vertybes, kurioms iškilusi grėsmė dabartinėje mūsų šalies socialinėje ir politinėje situacijoje“. Venesuelos nacionalinės pasauliečių tarybos pirmininkas Manuelis Arkaja katalikiškų organizacijų vardu kategoriškai atmetė išpuolius ir priešiškumą, kurį patiria kardinolas Ch. Urosa. „Mes dalijamės Jo Eminencijos labai giliu susirūpinimu, kad šalis yra vedama į kubietiško stiliaus komunizmą“, – sakė M. Arkaja.

© 2010 „XXI amžius“