| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Katalikai laukia realių permainų Kuboje Mindaugas BUIKA
Kalinių išlaisvinimas Bažnyčios nuopelnas Plačiai nuskambėjo žinia apie Kubos Katalikų Bažnyčios pastangomis pasiektą susitarimą dėl 52 politinių kalinių paleidimo. (Keli jų su savo šeimomis jau galėjo išvykti į Ispaniją.) Derybos dėl Karibų baseino šalį daugiau kaip pusę amžiaus valdančio komunistų režimo kalėjimuose laikomų sąžinės belaisvių (režimas juos vadina kontrrevoliucionieriais) išvadavimo prasidėjo po istorinio gegužės 19 dieną vykusio Kubos prezidento Raulio Kastro Rus ir sostinės Havanos arkivyskupo kardinolo Chaimės Ortegos Alamino bei Kubos vyskupų konferencijos pirmininko Santjago arkivyskupo Dionizijo Garsijos Ibaneso susitikimo. Vėliau į šį derybų procesą įsijungė Ispanijos užsienio reikalų ministras Migelis Anchelis Moratinosas su Kubos užsienio reikalų ministru Brunu Rodrigesu Parila. Minėti 52 asmenys, dėl savo įsitikinimų suimti 2003 metų kovą (iš viso tada buvo suimti 75 žmonės, bet dalis jų dėl sveikatos paleisti anksčiau), dalyvavo šalies demokratizacijos Varelos projekte. Šią iniciatyvą po popiežiaus Jono Pauliaus II 1998 metų viltingo vizito į Kubą pradėjo žymus Kubos katalikų veikėjas Osvaldas Paja Sardinasas, įkūręs antikomunistinį krikščionių išsivadavimo sąjūdį (isp. Movimiento Cristiano Liberacion). Projektas pavadintas žymaus XIX amžiaus kovotojo už Kubos nepriklausomybės siekius Ispanijos kolonializmo laikais kunigo Felikso Varelos vardu. Interviu Jungtinių Valstijų katalikų laikraščiui National Catholic Register pasidžiaugęs dėl savo bendražygių išlaisvinimo akyloje komunistinio saugumo priežiūroje Havanoje gyvenantis O. Paja priminė, kad Varelos projektas buvo pradėtas remiantis Kubos konstitucijos deklaratyviomis nuostatomis. Pagal 1976 metais priimtą Konstituciją, surinkus 10 tūkstančių rinkėjų parašų šalies parlamente (Kuboje vadinamame Nacionaline asamblėja) galima inicijuoti įstatymo projekto svarstymą. Žmogaus teisių gynėjai katalikai parengė peticiją su reikalavimu šalyje surengti referendumą dėl esminių demokratinių reformų: sąžinės ir asociacijų laisvės raiškos, amnestijos visiems politiniams kaliniams, teisės į privatų verslą, laisvą rinkimų surengimą. Sėkminga parašų rinkimo akcija O. Paja pasakojo, kad Varelos projekto aktyvistų veikla rėmėsi devizu: Tikėjimas reikalauja kažką daryti dėl tėvynės ateities. Reikia veikti Dievo suteikta laisve, kurios niekas negali atimti. Todėl būtina kovoti už savo ir visų kubiečių teises. Tai ir yra išsivadavimas. Netikėtai ir patiems iniciatyvos autoriams, parašų rinkimo akcija vyko gana sėkmingai, nors pasirašymui reikėjo drąsos. Juk kartu su parašu būtina buvo pateikti tikslų adresą ir asmeninių dokumentų (paso) duomenis, tuo rizikuojant atsidurti komunistinio režimo represijų pavojuje. 2002 m. gegužės 10 dieną į Kubos parlamentą buvo perduota peticija dėl demokratinių reformų ir 11020 parašų. Pasirašė įvairių profesijų atstovai darbininkai, valstiečiai, intelektualai, medikai, žurnalistai, studentai. Komunistų valdžios atsako ilgai laukti nereikėjo: 2003 metų kovą buvo surengta areštų ir kratų banga (žmogaus teisių gynėjai ją pavadino juoduoju pavasariu) ir žymiausi aktyvistai dėl kriminalinių nusikaltimų atsidūrė už grotų. Susidorojimo laikas pasirinktas labai sumaniai: kaip tik tuo metu prasidėjo karas Irake, todėl tarptautinės bendruomenės dėmesys Kubai nebuvo toks didelis. O parašai po Varelos projekto peticija buvo renkami ir toliau ir 2004 metais Kubos parlamentui buvo pristatyta dar 14380 parašų. Taigi, jų buvo surinkta daugiau nei 25 tūkstančiai, kas gerokai viršijo reikalaujamą skaičių dėl demokratinės reformos svarstymo referendumo. Kova dėl demokratinių permainų tęsiasi Nepaisant Kubos komunistų režimo susidorojimo su Varelos projekto pagrindiniais veikėjais (iš 75 suimtųjų kai kurie buvo nubausti kalėti 20 ir daugiau metų) jų sumanytas krikščioniškas demokratizacijos sąjūdis neužgeso. Parašai renkami toliau, nors nebėra viešinami dėl šeimų saugumo. Sąjūdis pradėjo naują Visų kubiečių forumo iniciatyvą. Nedidelės žmonių grupės renkasi privačioms diskusijoms dėl šalies ateities, ypač siekiant demokratinių reformų ir žmogaus teisių įgyvendinimo. Taip pat rūpinamasi suimtųjų šeimomis, kurios patyrė didelius sunkumus (sutuoktiniai išmesti iš darbo, vaikai prarado galimybę studijuoti aukštosiose mokyklose) ir bauginimus. Ypač didelę paramą šioms šeimoms suteikia Katalikų Bažnyčios atstovai kunigai, seserys vienuolės, vyskupai ir aktyvūs pasauliečiai. (Plačiau išgarsėjo ir Bažnyčios paramą įgijo Moterų baltais drabužiais sąjūdis. Jam priklausančios politinių kalinių žmonos, motinos ir seserys po kiekvieno sekmadienio šv. Mišių viešai manifestuoja Havanos ir kitų miestų gatvėse, reikalaudamos išlaisvinti suimtuosius.) O. Paja National Catholic Register korespondentui sakė, kad 52 politinių kalinių išlaisvinimas žadina nuoširdžią viltį, kad bus sukurta nauja dialogo tarp visų kubiečių atmosfera. Mes viliamės, kad tai pirmas žingsnis į didesnius pokyčius, didesnę laisvę, kuri yra labai laukiama ir turi ateiti. Tačiau daugelio politinių stebėtojų nuomonės yra žymiai nuosaikesnės: šis išlaisvinimas vertinamas kaip kosmetinė priemonė Kubos komunistų įvaizdžio tarptautiniam pagerinimui. Ypač tai tapo svarbu po to, kai politiniai kaliniai pradėjo rengti bado streikus ir Orlandas Zapata Tamajas vasario mėnesį nuo išsekimo mirė kalėjime. Juk po 1998 metų popiežiaus Jono Pauliaus II vizito diktatorius Fidelis Kastro Rus (dabar dėl ligos atsistatydinęs, o valdžią perėmęs jo brolis Raulis) paleido daugiau kaip 100 politinių kalinių, tačiau jokių režimo esminių permainų neįvyko. Ekonomiškai silpnam Kubos režimui reikia gerinti įvaizdį siekiant gauti finansinę paramą iš simpatizuojančių Europos Sąjungos šalių, ypač Ispanijos socialistinės vyriausybės. Todėl kova dėl esminių demokratinių permainų laisvės saloje bus sunki, tad komunistų nuoširdumas, kaip liudija istorija, gali pasirodyti apgaulingas.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |