| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žalgirio pergalės atminties aidai
Liepos 15-ąją minėjome Žalgirio mūšio 600-ąsias metines. Ta proga liepos 6-ąją Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, buvo atidaryta paroda Žalgirio pergalės atmintis. Parodos tikslas atskleisti Žalgirio kautynių eigą ir istorinę reikšmę, pristatyti svarbiausius lietuviškuosius Žalgirio įvaizdžio atspindžius mene. Siūlome skaitytojams parodoje pateikiamą Žalgirio mūšio aprašymą, kurį parengė ir kitų istorinių šaltinių medžiaga papildė XXI amžiaus korespondentas Stasys POVILAITIS. Ikižalgirinis laikotarpis 1337 m. lapkričio 15 dieną Romos imperatorius Liudvikas IV Bavarietis Lietuvos teritoriją padovanojo Vokiečių ordinui. Matydama, kad Lietuvos nepavyks taip lengvai kaip kitų baltų genčių teritorijų užkariauti, Ordino vadovybė nusprendė naikinti Lietuvą palaipsniui, partizaniškai. Kariniai žygiai buvo organizuojami po kelis kartus per metus. Dažniausiai tai buvo daroma žiemą ir vasarą. Miškingame ir sunkiai prieinamame Lietuvos krašte juos lengvino žiemą užšalusios upės ir ežerai, vasaromis išdžiūvę keliai. Žygiai būdavo rengiami kruopščiai, kad kariai net ir dykrose galėtų išgyventi. Žygeiviai privalėjo neštis dideles maisto atsargas. Maistas kartais būdavo paliekamas slėptuvėse ar užkasamas sutartose vietose. Įveikę negyvenamą teritoriją, savo jėgas kryžiuočių riteriai padalydavo į nedideles smogiamąsias grupes, kurios visą dieną plėšikaudavo ir naikindavo viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Vakare grupės vėl susijungdavo stovykloje. Kariuomenė kasdien keisdavo dislokacijos vietą, zigzagais žygiuodavo pirmyn ir atgal. Belaisvius iš Lietuvos ordinas naudodavo kaip pigią darbo jėgą ir taip gerino savojo krašto ekonominę būklę. Nuo 1305 iki 1409 metų Ordinas į Lietuvą surengė 299 karines ekspedicijas. Ordino kronikų duomenimis, Lietuvos kariuomenė į Prūsiją ir Livoniją surengė 55 ne ką prastesnius atsakomuosius žygius. Lietuva Ordinui priešinosi įvairiais būdais: buvo griaunamos dešiniajame Nemuno krante pastatytos pilys, vykdomi tolimi siaubiamieji žygiai į Ordino žemes, ginamos savos valdos. Didelį vaidmenį šioje kovoje vaidino kariaunos iš prie Lietuvos prijungtų rytinių slavų gyvenamųjų teritorijų. Jos būdavo pasitelkiamos kovai su Ordinu. Nors 1387 metais Lietuva apsikrikštijo, tačiau Ordinas nenutraukė savo puldinėjimų, teigdamas, kad taika nesustabdys niokojamųjų karinių Lietuvos žygių į Ordino žemes. Lietuviai esą pereina į stačiatikių tikėjimą, kalina Ordino brolius ir kitus krikščionis nelaisvėje, net vergijoje. Ordinas, remdamasis senomis popiežių ir imperatorių suteiktomis privilegijomis, įrodinėjo turįs teisę nustatyti Lietuvos bei Rusios ribas ir rūpintis, kad be jo žinios niekas nebūtų pakeista. Karių skaičius Nėra tiksliai žinoma, kiek iš viso karių dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje. Įvairiais duomenimis, Ordino kariuomenė buvo mažesnė už sąjungininkų ir ją galėjo sudaryti nuo 12 000 iki 15 000 karių. Sąjungininkų kariuomenę galėjo sudaryti nuo 20 000 iki 25 000 karių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė gausumu šiek tiek nusileido Lenkijos karinėms pajėgoms, tačiau ne kovingumu. Pagrindinį vaidmenį viduramžių kovose vaidino kavalerija, tai yra raiti kariai. Tiek sąjungininkų, tiek Ordino vieną kovos dalinį (vėliavą) sudarė geriau ar prasčiau ginkluoti kariai. Geriau ginkluotieji riteriai turėjo nuo dviejų iki penkių palydovų, tai yra ginklanešių. Riteris su savo palydovais sudarydavo tam tikrą vienetą, kuris vadinosi ietimi. 2580 iečių sudarydavo vėliavą. Vėliavos didumas svyravo nuo 200 iki 250 raitelių. Vėliavai vadovaujama būdavo balsu, muzikos instrumentais arba ženklais, o mūšio dulkėms pabloginus matomumą vėliavomis. Kiekvienas karys kaudavosi po savo vėliava ir neturėjo teisės jos palikti. Kavalerijos ginklai abiejose kariuomenėse būdavo labai įvairūs: ilga ietis, dviašmenis kardas arba kalavijas, kovos kirviai, peiliai, lankai su strėlėmis, skydai ir kt. Lietuvos kariuomenė ginkluotės kokybe mažai nusileido Ordinui ir niekuo nesiskyrė nuo Lenkijos kariuomenės ginkluotės. Ordino valstybė buvo organizuota griežtais kariniais pagrindais, jos kariuomenę būdavo lengva greitai sušaukti. Ši buvo puikiai paruošta, gerai ginkluota ir ypač drausminga. Ordino ir sąjungininkų kariuomenės tautine sudėtimi buvo margos. Sąjungininkų gretose kovėsi lietuviai, lenkai, Rusios žemių gyventojai, čekai, valakai, totoriai. Ordino gretose buvo apie 4000 samdinių ir pagalbininkų iš Centrinės ir Vakarų Europos. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės galėjo didžiuotis kovine karių dvasia ir morale. Lietuvos kariuomenė buvo patyrusi bei užgrūdinta daugelyje nesibaigiančių karų su Ordinu. Sąjungininkų strateginė iniciatyva Vytauto Didžiojo kariuomenę sudarė 40 pulkų (vėliavų) iš 18 žemių: Trakų, Vilniaus, Gardino, Kauno, Lydos, Medininkų, Smolensko, Polocko, Vitebsko, Kijevo, Pinsko, Naugarduko, Bresto, Volkovysko, Drogičino, Melniko, Kremeneco ir Staradubo. Jogailos kariuomenę sudarė 50 raitelių pulkų iš 14 Lenkijos žemių. Ordino karines pajėgas sudarė 52 vėliavos. 1410 m. liepos pradžioje sąjungininkai turėjo strateginę iniciatyvą. Pažymėtina, kad Ordinas tada ją buvo praradęs. 1409 metais puldama Lenkiją Ordino kariuomenė nepajėgė išnaudoti tam palankiausių aplinkybių. Daugelio ilgų karų su Lietuva metu puolantieji dažniausiai buvo vokiečiai. 1410 metų kampanija buvo jau kitokia. Ordino kariuomenės vadovybei reikėjo numatyti ir galimos gynybos strategiją, tad ji buvo sutrikusi. Net ir birželio pabaigoje Ordinui vis dar nebuvo aišku, kur gali įsiveržti jį puolantys sąjungininkai. 1410 m. liepos 9 dieną sąjungininkų kariuomenė perėjo Lenkijos ir Ordino sieną. Kitą dieną jie pasiekė Kaverniką, kur prie Drevencos upės buvo įsitvirtinę kryžiuočiai. Vytautas su Jogaila nutarė juos apeiti ir žygiavo link Soldau ir Gilgenburgo. Pastarasis miestelis nesunkiai buvo užimtas, galop sudegintas. Ordino kariuomenės vadovybė, pastebėjusi šį sąjungininkų žingsnį, pajudėjo į Šiaurės Vakarus ir liepos 14 dienos vakarą jau buvo prie Labau. Didysis magistras tikėjosi užkirsti sąjungininkams kelią. Daug vilčių jis dėjo į naktinį žygį iš Labau į Žalgirį. Atmintinoji naktis iš liepos 14-osios į 15-ąją buvo ypač lietinga ir audringa. Sąjungininkai, nužygiavę apie 10 km, nutarė apsistoti. Ordino kariuomenė tą pačią naktį pražygiavo apie 25 km. Šis naktinis žygis ją labai išvargino. Karo tarybos pirmininkas Vyriausiasis sąjungininkų vadas buvo Lenkijos karalius Jogaila. Jis priimdavo sprendimus rengtis kautynėm, nutraukti, jei jos būdavo pradėtos, sudaryti paliaubas ar taiką, vadovauti žygio metu. Pasitarimams buvo sudaryta aštuonių asmenų karo taryba, kurios pirmininku buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jis buvo sąjungininkų kariuomenės vadas mūšio lauke. Atskiriems Lietuvos kariuomenės daliniams vadovavo Smolensko kunigaikštis, Jogailos brolis Lengvenis Simonas, Vilniaus seniūnas Albertas Manvydas ir kiti. 1410 m. liepos 15-osios rytą staiga pulti sąjungininkus didysis magistras nesiryžo. Jį trikdė mažai pažįstama, neišžvalgyta vietovė. Įsakyti pradėti mūšį delsė ir sąjungininkų karinė vadovybė. Jie laukė, kol saulė ims akinti priešininkus. Pagaliau Ordino pajėgos stovėjo kepinant vidurvasario saulei, o dalis sąjungininkų kariuomenės buvo pasislėpusi miške. Apie 11 valandą dienos didysis magistras ir maršalas įsakė nusiųsti du nuogus kardus sąjungininkų vadovybei. Tuo Vytautas ir Jogaila buvo raginami nesislapstyti ir pradėti mūšį. Išvykus Ordino šauliams jungtinė kariuomenė trimis linijomis išsirikiavo kautynėms. Išrikiavęs kariuomenę didysis magistras pastebėjo, kad sąjungininkų rikiuotė beveik dvigubai ilgesnė. Vienai linijai jis liepė pasislinkti į kairę. Mūšį pradėjo Lietuvos kariuomenė Mūšį pirmoji pradėjo Lietuvos kariuomenės linija. Ji puolė kryžiuočių artileriją ir pėstininkus, o po to susirėmė su maršalo Fridriko Valenrodo vadovaujamu kariuomenės sparnu. Prieš Lietuvos pulkus kovojo bene stipriausioji Ordino kariuomenės dalis, kurią sudarė rinktiniai riteriai ir samdiniai iš daugelio Europos šalių. Kryžiuočių artilerija iš viso paleido vos dvi salves. Į kovą Vytautas pasiuntė ir antrą bei trečią Lietuvos karių linijas. Po beveik dvi valandas trukusios atkaklios kovos Lietuvos kariuomenė ėmė trauktis. Ji stengėsi suardyti priešų eiles ir persigrupuoti. Dešinysis Ordino kariuomenės sparnas, vadovaujamas didžiojo komtūro Konrado Lichtenšteino, kovojo su lenkais. Atsitraukimas nulėmė pergalę Net ir dabar ginčijamasi, ar lietuvių atsitraukimo manevras buvo iš anksto suplanuotas. Švedų istoriko Sveno Ekhdalio rastas laiškas, aprašantis šį Lietuvos kariuomenės manevrą, įrodo, kad šis lietuvių veiksmas tada labai prisidėjo prie būsimos pergalės. Apie rengiamą Lietuvos kariuomenės manevrą, be abejo, turėjo būti informuota ir lenkų karinė vadovybė, antraip lietuvių atsitraukimas galėjo būti palaikytas bėgimu iš mūšio lauko. Lietuviai, pirmi pradėję kautynes, patyrė didelių nuostolių. Besitraukdama Lietuvos kariuomenė persigrupavo ir į mūšio lauką grįžo lemiamu kautynių metu. Tą patvirtina beveik visi Žalgirio mūšį aprašantys autoriai, istorikai, kronikininkai. Ordino maršalas, matydamas atsitraukiančius lietuvių karius, savo pajėgas padalijo pusiau: 8 vėliavas jis pasiuntė persekioti lietuvių, o su kitomis puolė Lenkijos kariuomenės pirmąją liniją. Kaip tik tuo momentu krito Lenkijos kariuomenės didžioji vėliava, bet greitai ji vėl buvo atkovota. Vytautas, pasitelkęs Lenkijos kariuomenės antrosios linijos vėliavas, nugalėjo lietuvius persekiojančius kryžiuočius. Mūšio lauke likusios lietuvių karių pajėgos drauge su lenkų antrąja linija ėmė spausti Fridriko Valenrodo kryžiuočius. Jų eilės susvyravo, o maršalas žuvo. Kritinis kautynių momentas Didysis magistras, matydamas kritinį kautynių momentą, į ataką metė visą savo rezervą 16 vėliavų. Buvo planuojama, kad jos smogs į Lenkijos kariuomenės dešinįjį sparną. Viena iš šio rezervo vėliavų pavojingai priartėjo prie slaptos Jogailos vadavietės. Vienas riteris puolė Jogailą, tačiau greitai buvo sustabdytas ir nukautas. Vytautas, matydamas lyg ir gudrų didžiojo magistro karinį veiksmą, trečiąją lenkų kariuomenės liniją permetė į dešinę ir pasitiko jo ataką. Kaip tik tuo metu į mūšio lauką grįžo Lietuvos vėliavos ir puolė kryžiuočius iš šono bei nugaros. Daug kryžiuočių pasidavė į nelaisvę, kiti kovėsi iki mirties. Kai kurie nesėkmingai bandė gintis savo stovykloje. Sugebėję pabėgti kryžiuočiai buvo persekiojami net keliasdešimt kilometrų atstumu, iki pat sutemų. Ordinas, niekinęs savo priešą ir išdidžiai nuogais kardais kvietęs Jogailą ir Vytautą į mūšį, buvo sutriuškintas. Radiniai Ordino stovykloje Sąjungininkų kariuomenė, užėmusi Ordino stovyklą, rado daugybę vyno statinių, kurias kryžiuočiai buvo atsigabenę atšvęsti būsimos pergalės. Buvo rasta ir daug geležinių grandinių, atgabentų būsimiems belaisviams sukaustyti. Ordinas tvirtai tikėjo savo pergale, tačiau buvo nugalėtas. Tarp žuvusiųjų kryžiuočių buvo didysis magistras Ulrikas Jungingenas, didysis komtūras Konradas Lichtenšteinas, maršalas Fridrikas Valenrodas, didysis iždininkas, 9 komtūrai ir 200 riterių. Daug žymių riterių buvo paimta į nelaisvę. Ordinas neteko apie 14000 karių, prarado ginklus, gurguolę, joje buvusias brangenybes, aprangą, maistą. Daugelis ordino belaisvių, gavę iš jų priesaiką atvykti į Krokuvą, vėliau buvo paleisti. Pasiekus pergalę sąjungininkų kariuomenė iš lėto žygiavo Ordino sostinės Marienburgo link. Dauguma miestų ir Ordino pilių pasiduodavo be kovos. Liepos 25 dieną buvo pasiektas Marienburgas ir pradėta jo apgultis. Keliomis dienomis anksčiau į Ordino sostinę, surinkęs likusius Ordino karius, atvyko Švietės komtūras Henrikas Plauenas. Sąjungininkams pradedant Marienburgo apgultį, jis jau buvo surinkęs apie 5000 karių įgulą. Jogaila ir Vytautas pasitarti su Plauenu dėl taikos sąlygų į pilį įleido atvykusį Livonijos maršalą su keliais šimtais riterių. Žalgirio pergalė ir po jos Istorinis klausimas, kodėl Vytautas Didysis ir Jogaila, po tiek aukų pareikalavusios pergalės, neužėmė visos Prūsijos ir kodėl jos tarpusavyje nepasidalijo? Į Prūsiją reikėjo žygiuoti iš karto, tuoj po pergalės. Kryžiuočiai taip buvo pritrenkti pralaimėjimo, kad visos jų tvirtovės, net ir pats Marienburgas laukė sąjungininkų su miestų ir pilių vartų raktais. Deja Nugalėtojai neturėjo jėgų judėti toliau. Po mūšio jie nutarė tris dienas pailsėti, pasidžiaugti pergale. Per tą laiką išsigelbėję kryžiuočiai persigalvojo. Marienburgas skubiai buvo paruoštas apgulčiai. Pailsėję sąjungininkai į Prūsiją vis dėlto pajudėjo. Jie užėmė net apie 80 proc. Ordino pilių. Marienburgas nebuvo paimtas. Užimtąsias pilis Ordinas vėliau susigrąžino. Lygiame mūšio lauke Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės kryžiuočius galėjo įveikti, o prieš tvirtų plytų ir akmenų daugiapakopius įtvirtinimus kariai buvo beveik bejėgiai. Liūdna, bet tenka pripažinti, jog kryžiuočiai prieš lietuvius visą laiką turėjo karinių technologijų pranašumą. Jos, net ir skaudžiai pralaimėjus Žalgirio mūšio lauke, leido Ordinui ne tik išlikti, bet ir savo rankose išlaikyti anksčiau užkariautą Prūsiją. Vienybės stoka, epidemijos, Vengrijos grėsmė Vienybės stoka tarp sąjungininkų, jų kariuomenėje prasidėjusios epidemijos, aprūpinimo maisto produktais sunkumai, Vengrijos karinio antpuolio Lenkijos pietuose grėsmė bei Ordino pajėgų sustiprinimas naujais būriais iš Livonijos, Romos imperijos ir Vakarų Europos, silpnino Lietuvos ir Lenkijos pozicijas. Nebuvo, deja, surengtas nė vienas puikiai įtvirtintos Marienburgo pilies šturmas. Rugsėjo 18 dieną nuo Marienburgo pasitraukė Lietuvos, o po poros dienų ir Lenkijos kariuomenė. Jau spalio mėnesį pasidavusių Prūsijos miestų kontrolę vėl perėmė Ordinas. Gruodžio 9 dieną buvo patvirtintos paliaubos, 1411 m. vasario 1 dieną sudaryta Torūnės (Torno) taikos sutartis. Žalgirio mūšis sunaikino Ordino ginkluotąsias pajėgas. Po mūšio sąjungininkų laukė ne ką lengvesnis uždavinys užimti ordino teritoriją, jų sostinę, o galbūt ir likviduoti Ordiną kaip karinį-politinį subjektą apskritai. Antrojo tikslo sąjungininkai nebuvo pajėgūs pasiekti. Žalgirio mūšio metu buvo palaužta Europoje išgarsinta Ordino galybė. Šios kautynės sustabdė kryžiaus karus Lietuvoje. Popiežiaus ir imperatoriaus įsakai panaikino ordino teises ir privilegijas į buvusias pagonių žemes. Lietuva ir Lenkija tapo vyraujančia karine ir politine jėga sprendžiant Rytų Europos problemas: turkų antpuolių pavojų, rytų schizmą ar čekų husitų kilimą. Ideologiniu požiūriu Ordinas patyrė štai tokį pralaimėjimą: mūšio išvakarėse buvo pagarsintos jo daromos neteisybės, skriaudos ir godumas. Didžiausias mūšio krūvis atiteko Lietuvos kariuomenei. Ji patyrė ypač didelių nuostolių. Namo negrįžo maždaug pusė Lietuvos karių. Žalgirio pergalė yra neatskiriama nuo tikrai didžios Vytauto Didžiojo asmenybės. Jis sumaniai laviravo tarp Rytų ir Vakarų, čia sudarydamas taiką su kryžiuočiais ir atiduodamas žemaičius, tuo nukreipdamas savo dėmesį į Lietuvos rytus, čia vėl ragindamas žemaičius sukilti. Žemaitijos priklausomybės kaina buvo laimėta taika Vakaruose, reikalinga karui Rytuose. Aišku, kad Vytautas Didysis neketino atsisakyti Žemaitijos visam laikui. Lietuvai ir Lenkijai laimėjus istorinę pergalę, ilgainiui pradėjo ryškėti Žalgirio mūšio reikšmės istorinė perspektyva. Lietuvių kariuomenė Lenkijos istorinės tradicijos buvo paversta sudėtine Jogailos kariuomenės dalimi. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas sukūrė didžiosios lenkų tautos ir teisingo jos karaliaus pergalės Žalgirio lauke įvaizdį (lietuviams neva pabėgus). Tokiomis aplinkybėmis garsas apie Žalgirio mūšį plito į tolimus kraštus ir ilgam įsitvirtino istoriografijoje. Džiugu, kad bent jau XVI amžiuje neliko skolingi ir lietuviai: Bychovco kronikoje buvo rašyta, kad lietuviai vieni nugalėjo kryžiuočius, o lenkai tik stovėjo ir žiūrėjo. Žalgirio kautynės buvo didžiausias vėlyvųjų viduramžių mūšis Europoje, didžiausia visų laikų Lietuvos ir Lenkijos istorinė pergalė. Sunku net ir įsivaizduoti, kas mes lietuviai, lenkai, latviai, čekai, kitų Europos tautų žmonės būtume, jei Žalgirio mūšį būtų laimėję kryžiuočiai. Žalgirio pergalė sustabdė kryžiuočių, o ir apskritai vokiečių, veržimąsi į Rytus beveik 500 metų, iki pat 1914 metų, iki Pirmojo pasaulinio karo, kurio iniciatoriai vėl buvo vokiečiai. Jei karą būtų laimėję kryžiuočiai, o kartu ir vokiečiai, Europos ir kitų pasaulio šalių laisvė, nepriklausomybė, tolimesnis vystymasis galėjo būti visiškai kitoks. Ir po Žalgirio pergalės mūsų tautoje ir šalyje buvo daug kilimų, bet buvo ir gilių nuopuolių. Galime didžiuotis svarbiausiu, kad išlikome. Viliamės, kad išliksime ir toliau.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |